Aš prie Zapyškio. Kažkur Lietuvoje, prie Nemuno. Laikrodis vėl apsisuko. Tas pats Nemunas, tik kita jo pusė. Ir aš vėl vaikštau lyg nežinomose erdvėse. Ar tikrai nežinomose? Nesvarbu. Svarbiau, jog esu prie mūsų upių Tėvo, o saulė taupo mano piniginę ties vitaminu D papildais. Kaip Diogenas pasakė Aleksandrui Makedoniečiui, taip aš pasakiau vaistinėms: „Neužstokite saulės“. Klausausi varnų klyksmų, besisukančių dviračio ratų ir mašinų ošimo orkestro. Nors jausmas mano kaime toks pat kaip čia: gamtos kvapas toks pat, garsai tokie patys, net žvyras po kojomis traška visai, kaip ir gimtajame sodžiuje.
Pagalvojau. Teko gyventi Skandinavijoje ir vandens transportas ten yra neatsiejama kultūrinė žmonių dalis. Vanduo yra neatsiejamas šiauriečių gyvenime. Tačiau jis stiprus ir Lietuvoje. Tik išlindus pirmiesiems šiltiems saulės spindulėliams šiauriečiai pasileidžia plaukus lyg briedžiai. Ir šokinėja su savo Frauscher valtimis, tarsi delfinai rifuose. Ir aš žiūriu į Nemuną, mūsų upių Tėvą. Praplaukia šašo dydžio laivelis. Eismo upėje praktiškai nėra.
Pati upė pakankamai išsausėjusi, susitraukusi. Dėl šio dalyko žalieji visada prisimins Brazausko vardą net kape. Bet didžiuojuosi Lietuva. Mums vandenyje plaukiantis moskvičius su užkabinta Lietuvos vėliava yra pažiba – primena Vytauto žygius prie Juodosios jūros. Mes – jūrinė valstybė su savu okeanu. Nors pasaulio masteliais tai tėra viena tūkstantoji pikselio žemėlapyje, lygintis galime su Amazonėmis ir Nilais! Še jums, iš „žaliosios naftos“ gyvenantys norvegai ir pūdytos silkės mėgėjai švedai! Iš tiesų islandai mėgsta pūdytą silkę, tačiau tiek Bjornssonų yra ir ten, ir ten.
Yra kuo didžiuotis, nes mes tokie patys kaip ir šiauriečiai. Na, aišku, išskyrus visuomeninės sveikatos padėtį – šiek tiek atsiliekame nuo Eurosąjūzo (Sovietsąjūzo Achilo antikulnas) standarto. Aišku, kažkam juk reikia užimti paskutines vietas. Tačiau jeigu mes visi, kaip Sąjūdžio laikais, vieningai pakėlę vėliavas skaičiuotume žingsnius telefonuose ir surinktume bent dešimt tūkstančių į dieną „Stravoje“, taptume pačiais sveikiausiais Europoje! LDK, we are back! Vienybė težydi, nes mūsų nedaug. Tad galime būti lankstesni nei kiti, kaip Spartos kariai – tik du milijonai aštuoni šimtai tūkstančiai Dovydų prieš pasaulio Galijotus.
Gerovės valstybės planas jau sudarytas. Liko tik tikslinių auditorijų rinkėjų valia. Skamba lyg „Google Ads“ kampanijos paruošimas. Tačiau kuo objektyviai skiriasi rinkimai nuo, tarkime, „Coca-Cola“ ar „Pepsi“? Skonio ir idėjos (politologijoje tai vadinama ideologijos) reikalas. Svarbiausiai – geras lipdukas. Ir marketingas. 7 kartų pamatymo taisyklė. O kai pamatysi prekę, ją nusipirksi. Kai nusipirksi, galioja 30 dienų grąžinimo garantija. Nors jeigu atidarysi Europrogresyvųjį nenuimamąjį kamštuką – kelio atgal nėra. Kamštukas – Europos Sąjungos vertybinė kova prieš dirbtinio intelekto, duomenų ir „attention economy“ amžių. Tu tapsi „Coca-Cola“ partijos narys, kaip Džordžo Orvelo „1984“. Tu - Didysis Brolis ir Vinstonas Smitas viename. 20% populiacijos (Paretas). Tu - idėjinis grūdas. Bet pratęsiu kitą temą.
Šįkart – apie lietuvio melancholiją. Juozas Tumas-Vaižgantas jau tą temą gvildeno savuoju laiku, „auksiniais“ tarpukario metais. Tada gimė naujasis moderniosios tautinės Lietuvos motyvas: ilgos žiemos, trumpos vasaros, du lietuviai – trys partijos ir taip toliau. Bet faktas rodo, jog idealizmu nuo italų, ispanų ar amerikiečių visiškai nenusileidžiame. Taigi mes kilę iš romėnų! Gal net didesni idealistai. Tik, matyt, oras, istorija, „Delfi“ komentarai ir kiti ingredientai paverčia mus stipriais melancholikais.
Ir kita atšaka – alkoholizmas. Neveltui, kai Motiejus Valančius sėkmingai „išvarė velnius“ iš lietuvių prasčiokų, vakarinės Rusijos imperijos gubernijos biudžetas ištuštėjo. Net generalgubernatorius buvo pasmerktas kovoti lyg Don Kichotas su vėjo malūnais. Neveltui jo garbei turime Gubernijos girą. Lietuvio melancholijoje, matyt, slypi slaptas pyktis ir užsispyrimas, likęs iš LDK laikų. Tik, kaip sakytų parapsichologas, čakriniai taškai – užspausti ir vis dar neatleidžia. Akupunktūra, masažai ir budizmas Tailanduose, nepadeda. Matyt, atsakymai slypi prieš akis. Galbūt Biblijoje. Arba amžinojoje ugnyje.
Žodžiu, kaip ir visur, žmogus toks pat, tik modeliavimo dinamikos į išorę skirtingos. Ispanai, italai, turkai (red. past.: kiek multikultūrinių porų atsirado po kelionių į Turkiją manijos – sovietų socioinžinierių šlapia svajonė) tai parodo savo emocionalumu, kalbingumu, išraiškomis. Tačiau nors lietuvio kūno kalba – lyg mamuto, įšale sustingusio nuo Globalinio Atšalimo laikų (senas geras ledynmetis), santūri, vis dėlto ne žodžiu, jausmais, o veiksmu kalba aplinka. Kas esatę matęs pasaulio, skaitytojau, ar veizėjote kur taip perfekcionistiškai (vos ne obsesiškai) iščiustytas sodybas? Kiekvienas pagal galimybes (primena Lenino šūkį) sukuria savąją Turkiją, Ispaniją, Italiją. Turiu draugą, kurio namus vadiname „Mini Edenu“. Neveltui.
Gyvenome vienkiemiuose iki kolektyvizacijos ir urbanizacijos periodo XX a. viduryje ir antrojoje pusėje. Metamorfavomės į įdomesnes savirealizacijos formas, o kontrastas vis dar ryškiai matomas einant gatve: atsargus eksperimentavimas arba meniškas perspaudimas su „verslininkų“ gaidžiavimosi parodijomis. Gi pavojinga pasirodyti, nes iš ciesoriaus kočėlo būtum gavęs prieš gerus šimtą penkiasdešimt metų (red. past.: dabar tai vadinama darbdavio ir darbuotojo santykiais pagal LR Darbo kodeksą). Gal ne kaip Somalyje – akmenimis neapmėtytų, bet rimbai būtų riebūs kaip lašiniai po šienapjūtės. Kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui.
Kūno kalba nespėja su dirbtiniu intelektu, pramonės revoliucija ir šių laikų keiksmažodžiu – postmodernizmu. Neveltui nerimo ir depresijos protrūkis eksponentiškai augantis. Kažkur skaičiau: kūnas nespėja pagal protą, o siela nespėja pagal kūną ir protą. Kažkaip ten taip. Galbūt kolektyvinis ribinis asmenybės sutrikimas. „Įsižeminimo” trūkumas. Matyt, Irvinas D. Jalomas atsakytų, jeigu skaitėte jo knygas, gerb. skaitytojau. Žodžiu, įdomi ta homo sovieticus ir homo globalus mišrainė.
Turime ir estetiškumo stiprią sėklą (nenaudosiu -izmo, nes šiais laikais nuvertėja žodžio vertė, ačiū „Delfi“ ir „visuomenininkams“). Labai atsargiai savo sodybų ir namų kampeliuose, parkuose maišome progresyvumo ir pagarbos gamtai mišinį. Taip, dar mokomės. Pirmas blynas visada prisvilęs. Kartais nueiname per toli, ypač su meno Dainiaus Liškevičiaus šedevru iš MO muziejaus „Kliaksu Restartu“. Ar kitais įdomiais „performance’ais”. Daug yra ir statulų, nesuprantamų niekam, tik pačiam menininkui. Net tam, kuris tą kūrinį recenzavo, matyt, neaišku. Tačiau tame straipsnyje būtinai bus tokių sąvokų, kad Erlickas rūko kamputyje. Todėl mandras pasakymas nieko neįrodo – tik uždengia tuštybės fasadą (red. past.: tai subjektyvi rašytojo nuomonė ir ji nėra siejama su redakcijos pažiūromis).
Norime iš pasaulio atsivežti aerodinaminių formų namus, siurrealizmo ir Salvadoro Dali dvasios palaimintus (arba psichodelinių medžiagų paskatintus) paminklus, daug metalo, stiklo, tvarumo su A plius begalybe pastatais ir t. t. Tačiau visgi stengiamės pridėti ir savos jautrios melancholiškos akies bei agrarinio idealistinio prieskonio. Kartais gaunasi visai skaniai. Net gavome čia du „Michelin“ restoranus (vienas užlinko, rinkos monopolis dabar yra, teks kreiptis į Konkurencijos tarybą). Aišku, „ofisą-stiklainį“ Vilniaus ar Kauno centre įkalti su šampano palaiminimu nėra labai harmoninga. Kažkas tai vadina architektūrinio vientisumo trūkumu. Dar esti „babkės yra babkės“ motyvas. Po sovietų imperijos griūties imdavo „apsaugos mokesčius” turguose, o dabar - B2B SaaS transglobal web3 paslaugas. Kad ir ką tai reiškia. Išgyvena, kas greičiausiai adaptuojasi. Mažiau kalbų - daugiau šlamančių.
Tačiau kaip tarpukariu, taip ir dabar einame link kažko įdomaus, savotiško, nepaliesto. Taip, daugiau kopijuojame. Taip, tai statoma ant homo sovieticus mentaliteto, nes visas potencialas buvo išnaikintas kaip Antanas Garšva aštuoniamilijoninėse kvadratinių kilometrų Sibiro arba Niujorko dykumose. Ir, matyt, sovietmetis stipriai išpjovė keletą mūsų žmonėse esančių savivertės bei savivokos molekulių – kaip alkoholis smegenims. Tačiau randai gali užgyti daugybe pavidalų – tą pastebiu su Z karta. Neveltui vadinama „snaigių karta”. Tikrieji „Homo puppies”. Minkšta, jautri, tačiau neortodoksinių formų. Aišku, „Vilnius ir kita Lietuva“ naratyvas aiškiai jaučiamas elementariai bendraujant. Vilniaus laivas augo, visa kita Lietuva, matyt, nespėjo į Volstrito Nojaus Laivą. Tačiau tuo ir esame unikalūs – tiek įdomių patirčių trijų su puse valandos automobiliu nuo vieno iki kito galo šalyje. Kažkas JAV tiek važiuoja į darbą.
Gal esame tik pikselis žemėlapyje, tačiau švytime ryškiau nei kiti, žiūrint per „Google Earth“. Su tuom ir linkiu tave, skaitytojau: jeigu perskaitei iki galo, neverčiu tavęs įtikėti Vaižganto idėja apie energingesnį lietuvį. Tačiau sutinku su gerbiamuoju Viešpaties pasiuntiniu ties pagrindiniu punktu – kiekvienas iš mūsų esame kuklūs svajotojai. Tad saugokime tai ir panaudokime gamindami dar nematytas formas. Kurdami savą, naująjį sodžiaus Edeną.
