I
Na ką gi, pradedu rašyti. O ką rašyti? Nuobodulys. Tas prakeiktas nuobodulys. Jausmas, lyg rašyčiau iš Pogrindžio, kaip Dostojevskis. Kiekvienas kūrėjas nepabūvojęs pogrindyje, nesupras savaime. Neišprotės, taip sakant.
Jau praėjo labai daug laiko nuo pirmojo teksto, jau net penki ar šeši mėnesiai. Ir dar nieko neteko iškepti. Nebūti pogrindyje? Matyt. Dievas vienas težino. Bet faktas tas, kad reikia išlįsti iš Platono urvo. Užrašyti į akmenį lygu likti gyvam. Paprasta.
Labiau užsiėmiau tuo metu fotografija. Norėjau rašyti, jog pornografija. Iš tiesų – mažiau pornografija, daugiau fotografija. Ar visgi fotografija sielai nėra šiek tiek estetinė pornografija? Retorinis klausimas.
Skaitytojas yra viskas ir niekas. Turėsi daugiau laiko nei man atsakyti. Per tą laiką nutiko daug dalykų – labai gražių. Ir mažiau gražių. Kaip matematikoje: įvairių kreivių ir skaičiavimų būta. Ir sukako 22 metai. Gražus skaičius. 2+2=4. Galbūt. Taip pat ir anomalijų bei užribinių konvulsijų. Matematinė medicina? O gal aritmetinė dvasios dauguma? Skaičius prieš realybę?
Bet nors ir skaičiai svarūs, tačiau jie, atrodo, turįs ne mažiau fundamentinių trūkumų kaip ir pati „realybė“. Bei atvirkščiai. Dėl to pasaulio centrinio banko pasiūlymai atrodo iš centrinės kosmoso būstinės.
Bet ir būdamas kaime negali sakyti, jog tai visas pasaulis. Tačiau mažiausioje realybėje bent turi atsakomybę prieš kažką. Kai Centriniam Bankui atsakomybė – visas pasaulis. Neveltui ekonomistai patys nelaimingiausi žmonės.
Kokią atsakomybę jauti prieš formulių ir skaičių visumą? Gal labiau jų (skaičių) interpretacijoje slepiasi atsakomybės jausmas? Tai, matyt, iš nesaugumo jausmus, pažeidžiamumą ir krištolinį pasididžiavimą (tiksliau, jos šipulius) perprojektavo į kasdienybę, į paprastą prolį, žmogų.
O per ką, galvoji? Per tai, kas tavo kišenėje kasdien, visada. Dažniau nei valgai maistą ar naudoji tualetą. Tik mirtis mus išskirs! (išskers?) Taip, tai telefonas.
Dabar kiekvienas tampa ekonomistu: skaičiukai, nuolaidos, Instagramai, statistika, rodikliai, projekcijos ir formulės. Jaustukai. Peržiūros, clickai. Esi Dievas, po sekundės - ištrinta paskyra Amazon duomenų centre.
Bet ar jauti realią atsakomybę? Manau, ne. Medikas bent žino, ar gelbėja kažką 3D dimensijoje. O kokia ten dimensija? Reik fizikų paklausti.
Bet iš tiesų, kiek kasdienybės sudaro kita dimensija. Mėlyna piliulė – nuo sapnų, nuotaikų, marketingo, laiko, skaičių, vidinių interpretacijų ir kita. Tiek daug triukšmo, kurio 3D pasaulyje, atrodo, nėra. Neveltui būti dabartje šiuo momentu yra taip beviltiškai sunku.
Kartais viduje pašneku su Viešpačiu. Iš karto pasidaro lengviau. Dabartis ne vien pilka. Skausmas yra pati tikriausia dabarties pojūčio forma. Kodėl tai ne dabartis? Skausmas nelygus skausmui. Jeigu sakau pirmojoje pagalboje septyni iš dešimties, kitam tie septyni – palaima. Čia skaičiai jau turi ir savo ,,šešėlį”.
Savą postmodernistinę interpretaciją. Būdamas kosmose gali romantizuoti Žemę. Taip pat kai žiūri iš Žemės, romantizuoji kosmosą. Nors kosmose nėra deguonies. Tik bekraštė tamsuma. Vakuumas. Ir dar smirda kepintu plastiku.
II
Įsivaizduok, skaitytojau, kaip žmogus šį galingą saviiliuzijos ginklą panaudoja projekcijai į kitą žmogų. Baisu pagalvoti, ane.
Jeigu paimtume horizontalią skalę, kairėje būtų Merso iš Kamiu ,,Svetimo’‘. Dešinėje slypi obsesija. Paranoidinė šizofrenija. Kai visur matai ,,jį” arba ,,ją”. Net sienose.
Nepaimiau vertikalės. Apačioje būtų cinizmas. O viršuje aistra, pavydas, gėda, kaltė. O kas visą šitą sujungia? Yra dar veiksmas, kaip Z. Nuo neveikimo (melancholija, depresija) iki ekstremalių veiksmų formų.
Dar esti ir ketvirtoji bei kitos dimensijos. Tačiau jų neaptarinėsiu. Manau, jog užteks. Dar paminėsiu lipdančiąją materiją. Pirmas yra ego. Jis kartu eina su kompleksais, kaip tėvo, motinos, ezopo ir kiti.
Taip pat ir emocinio ambivalentiškumo skalė. Su minčių centrifūgos-ruminavimo balu. Paradoksalu, tačiau didžiausi cinikai ir emocionaliausi obsesininkai keistai yra tame pačiame ir (ar) panašiame erdvės taške.
Nors rodikliai gali skirtis iš esmės. Aišku, kurioje dimensijoje tą erdvę sulenksi. Ir kaip origamis gausis. Krišnos gal paklausti.
Neveltui sakoma, jog tarp šedevro ir išprotėjimo riba super plonytė. Kartais ir jos nėra. Aliuzija į seną gerą pogrindį, kur užeinu kas kart.
Tai siūlau pamatyti tą įtemptą ,,TARP” stygą. Kuo didesnis įtempimas, tuo daugiau kūrybos, bet tuo jis labiau nestsbilesnis ir efemeriškesnis.
Taip pat reikia atsižvelgti į emocijų reguliavimo barus. Atomai, kurie reguliuoja proto bei emocijos įtampos dažnį. Tai galime teigti, jog kiekvieno žmogaus vidus, lyg demokratija - nesibaigianti krizė.
Tiesos yra. Ir labai trūksta (pasakysiu korporatyvinį keiksmažodį) holistinio požiūrio į tai.
Nešneku nei apie 3D dalykus (fiziologija, neurologija, genai), aplinkos bei sociokultūrinį poveikį asmenybės vystymosi raidai. Kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo daugiau medžių, tuo daugiau biokuro ir IKEA baldų.
Ir, atrodo, gilintis galima labai daug. Čia slypi tas nenumaldomas sąmonės noras žinoti. Bei ištrūkti iš ribotumo. Tiek fiziologinio, tiek ontologinio bei erdvinio.
Kartu eina ir vaikiškas smalsumas. Kaip sako anglai, curiosity kills the cat. Jeigu yra toks pasakymas, jame slypi tiesos.
Kaip ir konspiracijų teorijose, pavyzdžiui, apie chemtreilus. O jos tėra mūsų galimybė iš, matyt, kolektyvinės pasąmonės pagalbos kurti naujas naratyvų formas. Lyg mikorizė tarp to, kas nenusakoma ir tai, kas nusakoma.
Su kuom sutapsi, toks patapsi. Ir devynis kartus kartojamas melas 10 kartą tampa tiesa. Jeigu sakei, kad būsi muchamoras pomidoras, toks ir tapsi.
Dabar yra duomenimis grįstų naratyvų amžius. Pasakyk, kokius penkis reelsus žiūrėjai vakar 20:32 vakaro? Ir ką nenorint užsimanei nusipirkti.
Tai kodėl BMW, o ne AUDI? Gal širdį suspaudė? Jeigu turiu įmonę UAB Šaltkrėtis, kur esu vienintelis darbuotojas, kodėl galiu pirkti dalykus be PVM?
Ir turėsi į mane kreiptis kaipo į UAB Šaltkrėtį, tačiau ne Armandą? Ir esate realybėje matę juridinį asmenį? Aš tai tik kiaulę vorą matęs. Ir taip Simpsonų filmuke.
3D atžvilgiu skamba absurdiškai. Bet lapas gali atlaikyti viską. Ir mano iliuzijas. Net karą pabaigti. Kablelis ne toje vietoje ir 10 tūkstančių žmonių tampa traša derliui.
Ekonomika. Vienas žmogus nelaimė, o jau du - statistika.
III
Įdomu su ta kita dimensija. Ir ką bandau pasiekti šiuom teksti? Palieku tau spręsti, skaitytojau. Pabūsiu Pikaso pozicijoje su tariamu pistoletu, jeigu paklausi to pačio dar kartą.
Arba nuobodžiaujantys dievai nuspręs. Jie irgi nuobodulyje šposų pridaro. Ištisi pasakojimai graikų ir indų pasakojimuose.
O apie kalbos, žodžių ribotumą net nesiplėsiu. Tai galų gale, 1+1=2? Ar kiek nori? Gal 1.99? O gal šaknis iš minus vieno? Absurdiškai skamba.
Manau, jog absurdo mes dar nesame matę. Keista, kai viename žodyje slypi daugiau esmės, nei ištisose knygose.
Kažką Japonai ir Kinai žinojo. Tik užsisedėjo iki 19-20 amžiaus. Nors pagal dabartinį metų skaičiavimą, Šiaurės Korėjoje 19 amžius būtų tiesiog -1.
Gi fizikai sako, jog laikas negali suktis atgal. Tik į priekį. Kaip vieno privataus universiteto Lietuvoje šūkyje. Vienu žingsniu į priekį.
Dar pridėčiau Lenino frazę: vieną žingsnį į priekį, o du atgal. Ir visas laiko tango gaunas. Bet toje dimensijoje laikas, matyt, yra tik iškasena.
Vienas iš materijos sudedamųjų ingredientų. Kurią gali minkyti, kaip tešlą. Dėl to Apšvieta su protu priešakyje gavo į skudurkaulį.
Nes turėjo dvi silpnąsias vietas: laikinumą (sąmonė gimsta ir miršta, o popieriai dega) bei mirties baimę (Robespjeriškoji paranoja arba šiuolaikiniai private equity bankininkai).
Kūnas, atrodo, irgi tuos pačius dalykus turi. Tačiau kūnas turi universalumo. Ir glaudesnį ryšį su kolektyvine archetipine pasąmone. O ten nėra nei centro, nei laiko, nei pradžios alei pabaigos.
Ir ji nepriklauso nuo individo. Todėl ji amžina, kaip ir Dievo žodis. Ir protas bando perimti sostą. Veizėsim.
Tik jau Biblijoje ir Orvelo ,,1984” parašyti įspėjimai apie proto viršenybę. Liuciferis - šviesos angelas. O Winstonas Smitas sutinka O’Brajeną sutinka ten, kur nėra tamsos.
Ir vėl horizontalė. Kažkuom panašu į iliuzijas, kurios buvo aprašytos. Bet, atrodo, aš pats bandau tai racionalizuoti. Apipavidalinti, suteikti formą, užfiksuoti ir įdėti į titaninę dėžę.
Deja, skaitytojau. Esu toks pat ribotas žmogysta, kaip tu. Tai to nedarysiu. Nebūsiu erdvių ekonomistas.
Bet aš bijau. Aš labai bijau. Atrodo, kad operacija bei pats gyvenimo epizodas yra mažiau baisus, nei pats gyvenimas. Lyg tai yra stabilu. Ekonomiška. Žinau, kur būsiu, ką veiksiu. Tačiau drebu viduje.
Vaikas liūdi smėlio dėžėje. Vėl tu jį per jėgą ištrauksi, Armandai, į suaugusių gyvenimą? Dabar nėra kito pasirinkimo. Nors pasirinkimų visada yra ir bus.
Tačiau tie pasirinkimai nepatiks. Visada kažką teks atiduoti dėl vieno ar kito žingsnio. Energiją. Laiką. Žmones. Save.
Bet dievulis su manimi visada. Nors ir kartais būnu vienas. Ten kosmose, toli toli. Bet kažkokia šviesa vis dar atskrenda. Nepaleidžia į dausas amžinai kelionei.
Ir sako “viskas bus gerai, vaike, viskas bus gerai…” Pabūk nežinomybėje, pažaisk su šešėliais slepynes.
Ir atrasi tą, su kuriuom galėsi statyti smėlio pilis prieš lietų smėlio dėžėje. Bet kaip tai sunku suprasti dabar. Nes tai lyg Džomulungna. Himalajai horizonte.
Ir supratau, jog kad ir koks esu, bet namuose atsigauna mano širdis. Nors ir kaip to nevertinu. Tai nėra manifestas. Tai būtis.
Kokia ji graži, kur vienintelis pastovumas yra nuolatinė nežinomybė ir kaita. Ir, atrodo, tai eina kaip nuotraukos. Kurios trunka tą sekundę.
Akies sumirksėjimą. Kada širdyje suspursta ugnelė, žibintas. Ir pašildo visą vidinį variklį keltis. Kad ir kaip sunku.
Kaip iš tiesų sunku. Visu kūnu tai jaučiu. Šiurpuliukai, kaip kraujas stingdantis praeina iki pirštų ir kojų galiukų.
Dėl to ir baisu. Prarasti save. Ištirpti toje nežinomybėje. Dėl to gera stebėti. Klausytis vėjo ir žmonių balsų akordų. Tai aprašyti.
Bet vaikas ištiesia ranką ir… Vėl išaušta naujas rytas. Nauja diena. O ten buvo tik sapnas.
Kur šilelyje šviesa ir tamsa susikabinusi rankomis supasi debesų supynėse. Ir aš sėdžiu ant lapo. Vanduo mane neša.
Kur nuneš? Dievai težino, šokantys uroboriškąjį saltą. Tada jaučiuos, lyg esu toks ribotas. Bet taip gera, lengva širdyje…
Ir nueina lašas ašaros nuo skruosto. Naujas rytas. Įsijungiu LRT. Rusai puola? Dar ne. Ir taip kasdien.
Round around. Džiazuoju, bet lyg jausmas, kad bėgčiau nuo savęs. Į tai, ko smegenys negali apskaičiuoti.
Smalsumas nužudo katę. Jau kartojuosi. Bet tai svarbu. Jeigu neapskaičiuosi, mirsi. Paprasta. Tai žino tiek ameba, tiek banginis.
Mąstelis yra tik sąlyginis dydis. Ir paradoksaliai atrodo, jog ribų neturiu. Kol negaunu kognityvinio nuovargio arba pompos.
Ir ego labai nustemba kiekvienąkart, kaip alzhaimeriu sergantis, pamatęs save veidrodyje. Čia aš? Šitas ribotas žmogus, kuriantis kreivų realybių pūzlę, kurioje jau pats pasiklystu.
Ir atsiranda baimė išorei, patirčiai, nežinomybei. Didžiąjai motinai. Kaip baisu pamatyti tada save nuoširdžiai.
O savęs niekada nepamatysi matyt nuoširdžiai. Nes nesu pelėda. Negaliu kaklo atsukti ir pamatyti nugaros. Net jeigu atsuksiu, tada nematysiu priekį prieš save.
Tik aš net nemanau, kad mes atsukame kaklus į priekį. Atvirkščiai. Likimas pats duoda menkę per veidą ir atsuka tada, kai to labiausiai nenorime.
Ir vaizdinys nebeatrodo, kaipo buvo už nugaros. Ir pats esi plikas bei nusibaigęs. Gal ne fiziškai. Bet prieš veidrodį esi išsirengusi tavo siela. Sustyrusi, pavargusi, nukankinta, serganti.
Ir tik tada pagalvoji. Bet irgi trumpam. Nes toliau bandai gaudyti medaus lašelį įsikibęs į šaknį. Nors virš tavęs yra vilkai, kurie suės, o po tavimi - drakonas su atidara burna.
Dar ir ta drėgmė. Kaip Matricoje, kai NEO atsikelia gavęs raudoną piliulę. Per stipru. Net etanolio 90% lengviau atlaikysi deginimą trachėjoje, nei pamatysi tą faktą.
Ir kuo toliau, tuo labiau šitas maniakiško burbulizavimo faktas vis didėja. Aš nemanau, kad esu išimtis. Gimęs beveik “snowflake” kartoje. Kaip pomidoras šiltnamyje.
Todėl taip sunku. Kad ir gali užlipti ant namo stogo ir matyti degantį horizontą, prisiliesti sustabdyti per toli. Rankos per trumpos.
Ir baisiausia tai, jog toje liepsnoje yra daug šalčio. Tuštumos. Didžiosios Visato paslapties - nieko. Iš kur ir viskas gimsta bei miršta. Bei keičia formas.
Aš tai matau. Bet nieko, atrodo, padaryti negaliu. Ir tunelio gale nėra šviesos. Tik turiu žibintą rankoje, kuris gęsta ir vėl šviečia.
Per rūką girdžiu garsus bei vandens dūžesį į valtį. Plauki ir žiūrėk, kitas žmogus kitoje valtyje. Priplauki. Ir taip toliau.
Bet dievulis būna su manimi. Būna žibinte ir širdyje. Viskas bus gerai, sūneli. Viskas bus gerai.
O kur tu esi, skaitytojau? Ar plauki? Noriu su tavimi susitikti. Nesvarbu, kur. Tu man nebūsi išsigelbėjimas. Ar viltis. Bet būsi žmogus.
Du žibintai šviečia stipriau, nei vienas. Ir bus šilčiau. Nes ten šalta vieniems. Ar ne?
Tavo akys viską pasako. Tos pavargusios, iškankintos akys. Ir randų apsėstas tavo kūnas. Per juos rūkas žvarbiai primena apie čia ir dabar.
Aš ne išimtis, skaitytojau. Aš toks pat žmogus. Tik žinok: bijau ir aš. Bet viskas bus gerai.
Pats plaukimas ir yra esmė. Nes dievulis su tavimi ir manimi. Širdyje ir liūdname veide. Ir tavo vaikas bus saugus.
Tik nebijok tai pamatyti. Aš, Armandas, esu su tavimi šiame momente. Laikau tavo ranką.
O dabar - naujas rytas. Amor fati.
