Labai sunku būti čia. Lyg oro uoste vienu metu bandant skristi 100 skrydžių. Tai yra išpažintis, skaitytojau. Atsakymo nėra. Nes skrendant negalėsi pasirinkti 100 pasirinkimų. Teks skristi, nori nenori. Iššokti iš lėktuvo yra nusižudymas. Nėra parašiuto. Ir sėdėti skrydyje turiu kaip ir kiti. Būti tokiu pačiu paprastu.
Kažkada vis tiek lėktuvas nukris. Tai lyg mane karia giliau ir giliau. Ir spiralė įsisuks. Idiotas yra pražūtis. Kaip išokti iš lėktuvo? Atidaryti duris? Pražudysiu kitus.
Nerimas sukyla. Prakaitas. Dreba rankos. Kuo daugiau mąstymo, tuo daugiau asocialumo. Pavojinga. Neurozė pilnu pajėgumu. Nes niekada nebus gana. Galimybės neribotos. Iš tiesų, ribotos. Jeigu kosmoso galas yra galas. Ir fantazinis perfekcionizmas. Round around. Tick tock.
Ne vien egoizmas. Ir aplinka. Kito nuomonė. Ir daugiausiai – ankstesnis "aš". Bet aš neprisiimu atsakomybės. Tiesiog narcisizmas priešpastatydamas praeities "aš". Aukos režimas. Išprotėjimas kvadratu. Herojaus paradoksas.
Ambicijos ir fantazijų bandymas apžioti, kurios didesnės už pačią žvaigždę. Durnas tas puer aeternus. Draudimo Compensos nėra. Nespėjo nusipirkti gyvenimo garantijos. Dievas mirė jiems. Nors neurozė, vidinis pilietinis karas, įsibėgėja. Tektoninės plokštės vėl pajudėjo.
O kur jis dingo? Kodėl paliko? Jausmas būti paliktas vienam šaltoje dykumoje yra baisiau už bet ką, išskyrus fizinį skausmą. Lyg mažas vaikas, kurs jaučia, jog išsigelbėjimo nėra. Kodėl mane pagimdėte? Kodėl aš čia turiu kentėti?
Tada nereik prisiimti atsakomybės už gyvenimą. Už šaknis, kurios jau išplautos. Kur žmonės tėra raudonųjų vėliavų rinkiniai jam. Ir gyvenimas tėra kraujo klanai.
Tokie kaip aš – žmonės pesimistai. Bet tai yra enantiodromija – dominuojanti pusė pagimdo savo priešybę. Iš tiesų giliai yra jautrūs idealistai, stiprūs perfekcionistai. Peterio Peno istorija. "Pan" angliškai reiškia begalybę. Bet tik susiduria su gyvenimo siena ir veidrodis išsitaško kaip mėsa po dinamito detonavimo. 300 metrų spinduliu. Kaip sovietai darė Karaliaučiaus regione 1945 metais.
Niekada nesuauga. Visada sriuboje bus plaukas. Klishta. Išorinių signalų spalvinimas per vidinius filtrus 100x. Ir tai paradoksalu. Nes tai spiralė. Kiekvieną kartą vis kartojasi. Ir detalės greitai išvargina. Nuobodu valstiečio, plebėjaus beprasmiškas arimas.
Kam rašyti kažkokius šūdpopierius, kuriuos skaitys dešimt žmonių? Jau viskas yra parašyta. Arba bus. Arba kodėl stengtis dirbti, nors žinai, jog kas vyksta, tik žmonės yra apgaudinėjami per marketingą? Kam dirbti kažkam, prisidengusiam "įmonės vertybėmis", jeigu jo tikslas yra pelnas ir galia?
Marketingas apskritai yra papasakoti istoriją su apgaulės prieskoniu. Jeigu paklausia kažkas, "ar šis patiekalas skanus", nesakysi, kad tai "yra mėšlo krūva". Uoj ne. Jeigu neturi produkto, įpakuoji šūdą ir jį pardavinėji.
Tačiau. Mano tipo žmonės vis tiek yra žmonės. Svajoji apie kugelio toną, tačiau dar nei vienos bulvės nepasėjai. Ir pirmoji pasėta ta pati numirė. Siurrealizmas griūna. Simuliacija ir simuliakrai. Ne šioje egzistencijoje gyventi.
Akys mato, rankos paima, kvapus jaučia, lytėjimas. Bet kūnas jam – priešas. Tas supuvęs, sudribęs, anglies junginys, kuris uždaręs į kalėjimą. Neveltui panikos priepuoliai ateina nepajuntant. Kelias dienas kūnas būna išjungtas. Gyvenimas kelių kubinių centimetrų plote.
Pilietinis karas laimimas. Tik dalykas, kad galų gale visi pralaimės. Racionalumas ir superindividualus egoizmas nuves į harakirį. Arba kūnas pasakys "man gana". Abi dalys išnyks. Tame ir šešėliai, fantazijos bei potencialas.
Bet niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Kažkur ta energija išliks. Arba nueis. Nesvarstysiu, kur. Nes esu skruzdelė, vaikščiojanti pagal dramblio kanopos galą. Dieviškame Monos Lizos paveiksle esu tik mikronano taškelis.
Net pasąmonė nuo manęs nepriklauso. Idėjos bei istorija šneka per mane ir tave, skaitytojau. O apšvietos redukcionistinis požiūris griūna, tik pajudini jį. Nors duomenys bei tiesioginė integracija į mąstymo procesus per čipus gali ir pakeisti. Tiksliau šnekant, per elektromagnetinių signalų manipuliacijas.
Nes aš esu vaizdinių žmogus. Vien skaitydamas gali suprasti, jog rašau asociatyviai. Sakinių Frankenšteinas, kuris galų gale kažkaip susiklijuoja žodžių, sukurtų per ilgą kalbos evoliucijos laikotarpį, į neortodoksinę formą. Labai mandriai parašiau.
Nors žodžiai labai ribotas resursas išliko. 90% kalbos yra neverbalinė. Bet dauguma jau naudojam ChatGPT, tuom jau galime išsiversti. Nors išsisukinės LLM, bet duos daug interpretacijų, jeigu įrašysi gerus promptus. Kaip ir su žmonėmis, kai susitinki pirmą kartą. Viskas priklauso nuo pasiruoštų promptų.
Ir nesvarbu, jog žinau, kad kiekvieno žmogiško žmogaus tikslas yra tikėjimas, viltis, meilė bei įžvalga. Tačiau žaidimas būtinas prafiltruoti. Ar gi ne Imanuelis Kantas ar Hėgelis šnekėjo, jog žmogus gimsta su blogio šaknimi savyje? Ir aš – ne išimtis. Neveltui puer aeternus.
Bet tas demoniškas liberalistinis protestantistinis ir kitas -istinis egoizmas yra vienintelis kelias naujų egzistencinių formų atradimui. Jeigu nebegaliu net sapnuoti apie Viešpatį, kaip atgailą ir šv. Petrą kaip išgelbėtoją, ką daryti? Tapti etiniu bei moraliniu postmodernistiniu bolševiku?
Pavojinga mintis iš esmės. Neteko dar skaityti Dostojevskio "Demonai" (bijau nuoširdžiai). Bet kas lieka su herojaus keliu. Skaityti Dostojevskio “Idiotą"?
Nors iš tiesų galbūt užtektų šiek tiek jogos (sumažinti smegenų viršenybę "psichės" santykyje), įgyti pasitikėjimo nuoširdaus su žmonėmis svarbiausiais, kur jausčiausi saugus. Elementarūs dalykai. Rytų tradicija tai aprašė jau prieš tūkstantmečius. Gal dar Otto Ranką paskaityti?
Kaip apie tai gali šnekėti ir nejausti to pavojingumo paskelbti pasauliui? Geras klausimas, skaitytojau. Matai, rašau ne žmogui, o pasauliui. Pasaulis neturi dogmiško mąstymo. Nesakau, jog aš esu "open-minded". Uoj ne. Suaugusio "aš" vis dar tik stebi.
Pilietinis karas viduje milžiniškas. Ir išoriniai dalykai, apart Maslow piramidės 2 dalių, neužpildys egzistencinės tuštumos. O ten baisu. Tamsu. Vandenynas, kuriame nesimato dugno. Bedugnė. Marianų įduba. Bei plaukioja drakonai.
Skaldyk ir valdyk. Pradėti nuo asmenybės vidaus. Kai žmogus viduje susiskaldęs, su juo gali elgtis, kaip nori. Užtenka tik didesnio kiekio nerimo bei paranojiškumo. Minčių sūkurys užsisuka šviesos greičiu, kad po valandos laiko nebelieka jėgų nieko daryti.
Tada būna nuobodulys, vidinė kančia ir skausmas. Po to pabėgimas. Nusigerti, nes apsvaigti. Apsvaigti, nes negalvoti. Negalvoti, nes nebūti. Nebūti, nes neegzistuosi. Nes mintys irgi stimuliantas. Pavojingas stimuliantas.
Tada telieka man bėgti nuo minčių. Nes jos kaip Sizifo akmenys arba Cheopso piramidės. Tokie sunkūs, jog mane visą savo esybe įtraukia į tą sūkurį. Ir kas sunkiausia – kad telieka tuos akmenis stumti, kad grįžti į status quo.
Negaliu aš turėti modus operandi tarp kūno ir smegenų. Tarp archajiško darinio ir chroniško paranojinio elektromagnetinių tinklų mechanizmo, bijančio būti užmirštam. Kaip vienas politikas pasakė apie BVP absurdiškumą: kojas įkiši į šaldytuvą, galvą į viryklę ir tikėtis, jog kūne bus temperatūros mediana.
Tas pats ir čia. Neveltui po to būna mega chaosas tarp skirtingų mechanizmo dalių, kurios kaip biurokratiniai mechanizmai. Atskirai veikia, bet kartu trintis. Išprotėjimas. Tik tak. Ignorance is a bliss. Idiotai ir masės ten nebūna.
Kaip būtų gera šaukti: Trumpas geras ar blogas. Ir kad dėl Pagėgių rajono mero įvyko finansų krizė. Ir klykti nuoširdžiai, iš visos širdies. Nes kuo toliau einu, tuo daugiau medžių. Kuo labiau mąstau, jog sugriebiau kažkokius galus, tuo labiau jie nuplyšta ir atsiskiria į dešimtis dalių. Kaip melanoma.
Priimti, jog esu ribotas? Dabar juokiuosi rašydamas šį teiginį. Seniai šypsenos nebuvo ironiškos. Už ironijos slypi daug skausmo. Kaip "Dievų miške". O kasdienybėje tai nesvarbu. Kaip kariuomenėje, viskas tik procesas. Pasieksi rezultatą, eisi prie kito proceso. Kol "žūsi už tėvynę". O iš tiesų tavo žūtis tebus postūmis prie derybų stalo. Kad taškelius ir kablelius tinkamose vietose sudėti.
Skamba beprasmiškai, skaitytojau. Pi nėra 3.14. Spiralė. Sūkurys. Dantės "Dieviškosios komedijos" vietnamietiška versija. Tik geriau nepatekti į paskutinį pragaro ratą. Per skaudu. Manau, kad ten buvau. Ir skausmas eina per visą kūną adatų šiurpuliais.
Šiandien lengvas buvo rašinukas, skaitytojau. Norėčiau išsiplėsti prie kiekvieno sakinio. Jį kaip molekulę išgvildenti. Redukcionuoti. Bet bijau. Įkristi į triušio uolą pavojinga, jeigu nėra plano B sugrįžti. Kaip su LSD, iš kelionės galiu negrįžti su visam.
Aš nuoširdžiai bijau būti su savo mintimis tyloje. Bijau emocijų, kurios sukels kančią ir skausmą. Lyg gyvenimas be ribų. Mintys ištirpins vaškinius sparnus. Išdegins viską viduje. O emocijos įtrauks į dekadansą, chaosą.
O kažkaip turiu laikyti galvą virš galvos. Nors atrodo, jog spiralė ne aukštyn sukasi, tačiau traukia kaip Juodoji skylė – į tamsiąją niekum. Tačiau gyventi dar noriu…
Tai linkiu tau, skaitytojau, vienintelio – mylėti Viešpatį visu kūnu, visa siela, visa širdimi. Ir pamilsi save, toks, koks esi. Tada įsimylėsi likimą. Ir herojaus, Jėzaus, kelias ir našta taps pakenčiama. Nes pačiame akmens stūmime paverčia Sizifą skaudžiai laimingu. Kaip ir sakė Nyčė – amor fati.
