Buvau miręs. Prieš tapdamas idėja. Prieš gimdamas tapau idėja. Po idėjos - atsiradau pasaulyje.
Man mažam močiutė pasakodavo įvairiausias pasakas. Apie karalius. Herojus. Dainuodavo. Klausydavausi lyg erelis stebi žemę gaudydamas pelę. Atrodė, lyg ausys viską matė, įsivaizdavo. Akių nereikėjo.
Užaugau. Lyg ir subrendau. Pasakų niekas nebepasakoja. Akys viską skaito, mato. Sakė, kad kai suaugsiu, suprasiu. Vis tiek nesupratau. Visko mačiau, patyriau. Bet nesupratau. Gal ausys nebeturi vaizduotės? Gal mane apgavo suaugę žmonės? O gal jie neturi savo karalių?
Karalių suaugusių pasaulyje nėra. Toli toli širdies kamputyje vis dar trokštu pamatyti karalius ausimis. Ir groti jų žygdarbius širdyje. Tęsčiau žygdarbius. Sukurčiau idėją. Ne bet kokią, bet mano karaliaus idėją. Tokią idėją, apie kokią svajojau.
Liko tik sulūžę kardai. Ir karūna sudužusi. Dar karūnos fragmentai išliko širdyje. Bet dauguma jų - ištirpo.
