Esu eksponatas muziejuje. Nejudantis eksponatas, savo paties minčių sukurtas. Ir mintys dabar judės pasroviui be jokio tikslo. Kur nueis, ten nueis (pasiruošk, skaitytojau, minčių kelionei). Ir nėra skirtumo, kur nueis, nes esu muziejaus eksponatas. Zoologijos sodo gyventojas, praradęs pavasario skonį, baltoje, šaltoje dykumoje, po akmeniu sėdintis. Nes gyvenimo čia nėra. Jo tiesiog nėra.
Išeinu laukan. Bepradedu eiti, labai sustiprėja kvėpavimas. Lyg užpanikavo smegenys. Po to pradėjau užuosti kvapus – įvairiausius. Ir pajaučiau pavasario lengvumo kvapą ore. Kaip aš to kvapo neprisiminiau! Jį buvau pamiršęs, lyg prieš daug metų paskutinį kartą būčiau jo paragavęs. O praėjo mažiau nei metai. Taip lėtai ir tuo pačiu greitai praradau skonį. Gal kažkuo sergu? Klausimas.
Einant, mano smegenyse pradėjo girdėtis garsai. Noriu išgerti. Noriu vieno ir kito. Tačiau to ir nenorėjau. Tiesiog užuosti pavasario kvapą. Kuo aukščiau belipau, tuo labiau jutau pavasarį. Ir pažiūrėjau į dangų. Ogi jis visas žydi žvaigždžių pavasariu. Iš karto pamačiau Grįžulo Ratus. Ką aš praradau? – pagalvojau. Kur aš esu? Kokia čia realybė? Ar aš visada gyvenau kalėjime? Kaip žaidime. Siurrealybėje.
Jau esu prie namų. Namuose matau, kaip vaikšto siluetai. Ir kuo toliau, tuo labiau nenoriu grįžti namo. Nes ten teks grįžti į „tą“ realybę. Atsistoti pozoje reikiamoje siluetu, pripūstu „Michelin“ eksponatu plastikinių medžių eisenoje. Vėl užsidaryti kalėjime. Grįžti į minčių, veiksmų kalėjimą. Ir nenorėjau to taip stipriai, kad viduje užpanikavau.
Atsiguliau ant žemės. Nors lauke +3, tačiau nebuvo šalta. Koks gražus dangus. Koks protingas vėjas. Koks lengvas tas pavasario kvapas… Kur aš buvau? Klausiu. Kažkokioje iliuzijoje. Proto kalėjime. Lyg zoologijos sodo iškamša, savo paties sukurta. Ką aš praradau… Guliu ir jaučiuosi mažas, besiraigiantis žemės kirminas. Ir pasaulis pasijautė vėl toks platus, lyg vaikystėje. Bet kaip kanarėlei kasyklose – vėl aliarmas ir dusulys. Nebenoriu pareiti į muziejų.
Grįžti į motiną gamtą. Kaip tada su dviračiu, kai pravažiavau tris tūkstančius kilometrų. Pragyvenau mėnesį minant. Kai valgydavau. Kai klausydavausi garsų jūros, vėjo. Užuosdavau ozoną po audros. Kai šnekėdavau su nepažįstamu lyg senu draugu. Likimų kryžkelės susikirsdavo ir greitai dingdavo. Kai esu atsakingas prieš Motiną Gamtą ir save. Kai nėra ekonomikos, politikos, alkoholio, pikselių. Kai šešėlių žaismas saulėlydžio vakarą pranoksta visus Holivudo filmus. Kai galiu pasakyti, kad gyvenu. Kad kvėpuoju. Ir esu čia. Guliu. Galva svaigsta, tačiau reikia grįžti.
Ir žiūriu pro langą į artimus žmones kaipo į muziejaus eksponatus per skaidres. Kaip jie gali gyventi tokiame kalėjime, kai už sienos yra gyvenimas? Kai šviečia žvaigždės? Aš nesuprantu. Nuoširdžiai nesuprantu. Kaip jie to nepastebi. Tikrai nežiūrėję Tarkovskio “Stalkerio”. Sumišimas viduje. Kaip gali žiūrėti per filtrą į tai, kas palaiko tave gyvą? Ir tai neigti? Tai yra didžių didžiausia patologija. Matricos mėlynoji piliulė. Tai netikra. Bet turiu grįžti į Rumšiškes. Į “istoriją”. Nors mane šaukia kitur. Nuo to, kas netikra ir apgaulinga. Kas kuria „pridėtinę vertę“ ir „perkamąją galią“. Kas kuria duoną ir žaidimus.
Tai yra ekspozicija. Kaip Albero Kamiu „Svetimas“, teisimas ne pačio protagonisto vyksta, o pačių veidrodžių kova prieš veidrodžius. Ir jie patys pasistato prieš save atspindį, kuriame mato kitus veidrodžius ir bando tuos kitus atspindžius keisti tame veidrodyje, per kurį žiūri. Absurdas. Pabučiuok į pirštą ir parodyk dangun, žiūrės į pirštą. Don’t look up. Tik į pirštą. Kognityvinis disonansas. Nors prieš tave yra tai, kas svarbiausia. Bet kaip Jurgio Savickio „Kovoje“, vėl šeimynėlė susirinks prie to paties stalo. Kaip protas gali būti toks ciniškas savo egzistencijos atžvilgiu ir neigti, tai, ką jauti?
Maišosi trys dimensijos, bet pamirštama ketvirtoji – dabartis. Matyt, Fausto Mefistofelis šmėkščioja aplink. Aš esu nustebęs. Ir tos baimės. Tie savikaustymo mechanizmai, aprišti kultūriniais, trauminiais, reakcijų į išorinius impulsus bei subjektyvumo ir objektyvumo paradoksų raizginiais. Kuo toliau į mišką eini, tuo daugiau medžių. Tik plastikinių, profaniškų medžių. Nes tik pasukus žingsnį į šoną pajaučiu vėją. Pavasario kvapą. Prisiminimus, kurie išlaiko mane gyvą. Ir dalykus, kurie susieja mane su Motina Gamta. Vidinis vaikas vėl išlenda – akys dega gyventi. Pajausti gyvenimo kiekvieną prieskonį, koks jis yra. Ir nereikia vitamino E621 bei iksfaktoriaus.
Nes ne politika, pikseliai, bitai, ekonomika, -izmai, -azmai palaiko mane kvėpuojantį ir nenušokantį nuo tilto. Ne. Bet faktas – tai surakina. Nes kažkaip reikia išgyventi. Negaliu nuolatos keliauti, nes pavargsiu. Ir nepabėgsiu nuo savęs bei žmonių. Bet ten esu toks, koks esu. Neidealus, kovojantis herojus su savo vidiniais velniais. Susiduriantis su baisiąja motina, trigalviais slibinais. Kaip Jungas sakytų, kažkur kelyje link individuacijos. Labai mandras žodis. Buda sakytų “Nirvana”. Ir taip toliau. Dėkoju už kiekvieną dieną, už saulę, lietų, kad gyvenu. Ir suprantu, kad man tiek nereikia. Lūkesčiai yra paprasti. Gyventi pagal Dievo paveikslą. Kas ciesoriaus, atiduoti ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Negyventi muziejuje, o pasaulyje.
Įsivaizduoji, net keliaujant į kitą valstybę tau kažkas suplanuoja, kur eisi, ką darysi. Taip, įdomu pažiūrėti pastatus, plytas, bet ar tavo gyvenimas nepanašus į tą kelionę? Tu ten pat. Saugu, suplanuota. Sutinku, kad patogumas svarbu. Praktiškai gyvenk arba mirk. Nuskambėsiu egocentriškai. Mesk į akmenį, skaitytojau, kas dar nenusidėjęs. Ar aš gyvenu gyvenimą? Kur paukščiai, kalnų tyluma, nežinomybė? Kur išgyventas džiaugsmas, skausmas, neviltis, nerimas pilnai? Ar nėra gyvenimo tikslas pats gyvenimas? Išgyventi viską, ką atsiunčia pasaulis – skausmingai viltingai. Nes kiekvienam duota ta herojaus, sizifiškoji dalia. Ir man taip pat. Aš tą stipriai jaučiu. Ir jaučiu tuos paradoksus stipriai. Jie tampo kasdien. Kodėl aš tai jaučiu stipriau galbūt už kitus, nesužinosiu niekados. Bet tai yra gyvenimas.
Už žinomybės fasado slypi didžioji nežinomybė. Ir kaip santykiuose, ar istorijoje, į kai kuriuos dalykus niekada nebus atsakymų. Ir nereikia, nes protui nebus gana. Ir ta ekspozicija mažės ir mažės. Kaip skorpionui, kurio ratas vis mažėja ir mažėja, iki kol jis net negali pajudėti ir pats sau įsismeigia nuodus. Ir taip laimi didysis dekadansas per proto totalitarizmą. Kiekvienas esame pasmerkti būti „tarp“. Lyg stovėčiau ant skustuvo ašmenų. Laviracija, trapecija kaip cirke. Išgyvenimo žaidime. Ir chaosas yra tvarka. Ir tradicijai tradicija yra prieštaravimas.
Jėzus Fariziejams buvo prieštaravimas. Kaip ir Dostojevskio Didžiajam Inkvizitoriui senelis. Nes senelis teisingas ir atviras pasauliui. Bei myli stipriausią tą, kuris jo nekenčia. Aš tai žinau. Ir kartais jaučiu. Bet bijau, labai bijau. Nes ten tamsu. Bet ten esu tikrasis aš. Gal bėgsiu nuo žmonių. Nuo visų, nuo savęs. Tačiau yra pasakymas, jog rasi save ten, kur mažiausiai tikiesi save atrasti. Herojaus kelias į tamsų tarpeklį, 30 metų dykumon, kaip Mozei. Vardan ko? Vardan paties gyvenimo. Galbūt ir dėl tautos. Nes pats akmens stūmimas ir yra esmė. Ir galime įsivaizduoti Sizifą laimingą. Aš tą mintį kartoju ir kartoju, kaip užsukta kanarėlė tame Platono urve. Užsidengęs akis, ausis, neišlipa iš urvo, matai. Ir dar skundžiasi. Neišlipu aš vat. Round around. Teks matyt devynis Dantės pragaro ratus pasiekt, kad kopt. Nes kiekvienoje problemoje ar bėdoje slypi išdavystės sėkla.
Ir kada pralūš ši užtvanka? Pažvelgiant tik siaubui į akis, pamatysi save tikrą. Nes siaubas yra dalis manęs. Ir išlikti žmogumi – ko aš labai bijočiau apie save. Bijočiau, jog galėčiau padaryti blogo kitam, pajautęs neproporcingą galią, tik dėl to, kad dogmatiškai neleidau tradicijai transformuotis į kažką naujo, o anomalijai – sukurti naujų realybės formų. Dėl to demokratija yra geriausia, kas išrasta, bet prasta sistema, – sakė Čerčilis. Tik svajoti nepajėgiu ir bijau, kaip Radauskas sakė, pasaka patikėti. Pasaka. O ne dogma. Nepakeliama dabartis – ideali ateitis. Realybė minus lūkesčiai.
Ten, už sienų ir durų, neturiu lūkesčių. Užtenka upės, gero patiekalo, pašnekėjimo, beržų ir pušų paunksnių. Ten yra realybė, herojaus kelias. Tik tai oponuoja grupės-kultūros stabilumui. Ai, ką čia aš permąstau. Bėgu nuo savęs tomis perskaitytomis mintimis. O jeigu paklaustų manęs: „Kokia nuoširdi tavo nuomonė?“ Vat iš širdies pasakyk savo nuomonę. Ir neatsakyčiau, nes po eksponatu yra aprašymas apie stovintįjį. O eksponatas statiškas. Ir kainos nėra – tai ne „Maxima“. Nėra akcijų. Bet nėra ir pokyčių bei dažnų pirkėjų.
Aš čia rašau žodžius. Bandau kažką paaiškinti. Bet vis vien žodžiai – tik užkodavimas vaizdinių. Dėl to ir Charles Bukowski gerai sakė: „Nustok bandyti.“ Neperlauši šakos, o tik ant jos sėdėdamas greičiau pats ją nupjausi. Spaudimas, spaudimas, ekonomika, laikas, pinigai… Dėl to gaila, jog nebėra kaimų. Žmonėms iš miestų grįžti kaiman savaitgaliais būtų kaip terapijos sesija ir dar sutaupytų kelis šimtus pinigų. Mažiau susireikšminimo. Sekmadienis gi – poilsio diena, apmąstymų. Kitiems – šeštadienis. Kūnas yra archajiškas. Jam, kaip senam žmogui, reikia laiko. Nėra investavimas į kriptovaliutas, kur vieną akimirką karalienė, o kitą sekundę - be suskilusios geldos. O smegenys – lyg V6 variklis, kuris varo seną medinį vežimą. Galima lėkti, tik klausimas, ar vežimas bus gale. Fizikos dėsniai nepaiso norų.
Dėl to ir man gaila nuoširdžiai Marcelijaus Martinaičio, kuris tai matė giliau. Ir dulkės vieškelių dar šiltos / Tarsi sodybų pelenai. Mano, tavo širdies pelenai po vieškelius mėtosi. Ir tada bando smegenys rankioti tuos pelenus. Su „Super Glue“ pasibaigusio galiojimo konstruoja Frankenšteiną iš molio ir pelenų. Tik ne tą Nyčės „antžmogį“, o sukrypusį iš Temu, kurį lietus ištirpdytų. Kaip iš Kafkos “Metamorfozės”. Iš viso, kaip atrodytų postmodernistinis eksponatas? Jo negalėtų būti, nes gi nėra vienos realybės. Beformė forma. Paradoksalu.
Gal kepalas ir žaidimai sukurs naująjį „homo deus“ (kvepia „homo sovieticus“ špargalke). Tik jau eksponatus kuria tie patys, kurie ir bus tomis iškamšomis, to nesuprasdami. Kaip ir prie draugo Stalino. Tik formos kitokios. O Nyčė, Dostojevskis ir Biblija aprašė padarinius. Tačiau, kiek žinau, nesimokome iš istorijos klaidų. Aš bandau stipriai mokytis. Bet ką reiškia mokytis? Nedaryti klaidų? Sukurti jau TĄ amžiną receptą, vienos tiesos, nekintamą, neklystantį? Pastebi, skaitytojau? Kažkas ten apie Liuciferį ir proto pavergimą. Kai tuščia viduje, išorė sukurs. Vakuumas gamtoje niekada nėra paliekamas tuščias.
Nuėjau nuo savęs. Kažkur tarp tų žodžių akylesnis pastebės ir mane. Ir pats skaitytojas gerbiamasas save. Tarp skustuvo ašmenų. Kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Tarp šešėlio ir šviesos. Tarp Didžiosios Motinos ir Didžiojo Tėvo. Jeigu būsi akylesnis, pastebėsi, jog tu nesi „tu“. Tu esi istorijos pasirinktas veikėjas. Tik įdomu, ką ta istorija, Šventoji Dvasia, likimas, karma tau davė. Nes gi sako, kad gali valdyti tik savo pasirinkimus bei reakcijas. Tas tiesa. O už to sudie razumėli.
Man sunkiai sekasi su tais dalykais. Labai sunkiai. Tad laukiu žaliuojančių miškų, Dzūkijos pušynų, Labanoro išminties. Vištyčio ežero ramybės. Jūros ir saulės susitaikymo bei šiltų santykių. Čia kaip pas senus draugus ar gimines. Gal padės. Laukiu, kada pasakysiu visiems jiems „Labas!“, nes myliu žmoniją. Tik bijau stipriai. Neveltui Jėzus atėjo – ne laikytis tvarkos, o daryti. Prarask save ir eik kartu su Viešpačiu. Po to grūdas mirs, bet iš jo išaugs daug daugiau. To ir tau linkiu. Bei sau. Baigiant citatų šventė, kaip sakė Biblijoje, rytojus už save pasirūpins. Ramybės, skaitytojau. Gero žongliravimo tarp Yin ir Yang skustuvų ašmenų. Amor fati.
