Nežinau, ką rašyti. Esu situacijoje, kurioje jaučiuosi „tarp“ – be aiškios krypties ir atsakymų. Norėčiau imtis žodžių, bet bijau. Kad pro juos išsilies visas mano skausmas, tyla ir tie kiti nenusakomi dalykai. Aš – užstrigęs savame minčių kalėjime. Esu savęs kalinys, įkalintas beprotybėje, kalėjimo rate be vartų. Ir prižiūrėtojas čia – vėlgi aš. Tas, kuris šlykštisi tikruoju manimi. Tas, kuris, kartu, yra tas pats „aš“. Kalinys savo likimo, minčių ir veiksmų.
Aš tarsi astronautas, siekiantis žvaigždės, bet įkalintas erdvėlaivyje. Erdvėlaivyje, saugančiame mane ir nuo visko, ir nuo nieko. O išeities langas visada užvertas. Ši kelionė skaudi, ir aš kasdien kenčiu. Melancholija, liūdesys, tuštuma. Nematau jokių šviesulių. Pats susikūriau veidrodžių labirintą, kuriame nebeatpažįstu savęs. Nežinau, kur dingo Armandas – lyg būčiau jį pakeitęs kažkuo. Tačiau vis tiek ieškau jo atvaizdo. Paradoksalu, kaip begalinėje visatoje bandau surasti būtent tai, kuris sėdi kažkur giliai manyje. Nerandu to, kas yra arčiausiai. Kaip visada, paradoksų mėsmalėje. O kosmosas šaltas ir pavojingas, kaip ir šis pasaulis.
Noriu leisti man pakliūti į kosmoso tuštumą, kad ir juodąją skylę. Pabėgti nuo erdvėlaivio, nuo šio saugumo, kuris dusina labiau nei bet kokia tikra rizika. Bet net ir ši mintis – apgaulinga. Ten tik saugi vieta, oras, išgyvenimas. Tarsi kita vienutė, mano paties rankomis sukurta. Ir vis šaukiuosi pagalbos į platų kosmosą, kur vis tiek niekas negirdės. Savo šešėlio nepamatysiu. Galbūt tik nauja žemė – Nova Terra, kur galėčiau liautis slėptis nuo skausmo, laiko, kosmoso. Žiūrėčiau į dangų, į žvaigždes, kurios seniai išblėsusios, bet vis dar šviečia man. Toks keistas atvaizdas, mano paties inercija. Ir mes būtume kartu. Iliuzija, kurioje mirusių žvaigdžių šviesoje esu ir aš. Alter ego būtų vėjas, o aš – tiesiog mažytė dalis tos naujos žemės. Kur šviesa ir tamsa tiesiog egzistuoja, o būties esmė – ramybėje. Anapus istorijos ir troškimų. Nenoriu tapti „Homo deus“. Tiesiog būti. Nieko daugiau.
Šaukia manyje palikti erdvėlaivį. Bet aš skrendu. Stebiu tolstančią Žemę pro langą, suvokdamas, kad ši kelionė gali trukti amžinybę. Gal teks užmigti amžiams ir atsibusti tik ten, kur nebus nei tamsos, nei šviesos. Vien lengvumas, dalijantis būčiai jos nesvarumą. Norėčiau mylėti save, koks esu. Įsivaizduoju dykumą: ji – ne sausa, o pilna gyvybės. Būčiau smiltelė, pasiduodanti bet kokiam gūsiui, priimanti, atvira. Keistas tragizmas sumišęs su viltimi. Kai net ašaros, krisdamos, tampa sėklomis. Iš kurių gimsta vaisiai naujo skausmo ir vilties.
Gal taip ir turi būti. Dievo dovana – įkvėpimas ir iškvėpimas, Kalnų tylos didybė. Lemties Ratai, Pradžia ir Pabaiga. Herojaus kelias, Didžiosios Motinos ir Didžiojo Tėvo akivaizdoje. Tarsi Armandas Sizifas, stumčiau akmenį ir pats būčiau tas akmuo, o sykiu ir visas pasaulis. Tik ne Dievas. Ir mylėčiau pasaulį, net lieku kalinys, įkalintas savo paties pasaulyje. Mėginu suklijuoti veidrodžio šukes. Nesistengiu per daug, nes gal aš išvis neegzistuoju čia. Esu toje vienutėje, dykumoje, tundroje, apsuptas Leviatanų. Tačiau man užtenka išvysti šviesą, užsimerkti ir ja pasitikėti, kad ji nusivestų mane į Nova Terrą – į tą dieviškąją amžinybę, kurioje pranyksta kalėjimo sienos. Ten nebesvarbu, ar esu tik smiltelė. Esu laisvas nuo praeities ar troškimų. Tik bevardis divergentas, klausantis dangaus vandenyno pašvaisčių muzikos…
Remtis žemyn veidu į dangų
Ir jausti oda laiku dvelksiantį vėją
Ašara piešti debesis rojaus
Kylant aukštyn su šypsena skausmo
