Žinai, skaitytojau. Taip, aš į tave iš karto kreipiuosi. Man dabar yra 21 metai. Ir aš esu tarp realybių. Nors uždarytas savo minčių kokone. Eksponatas, kurių nemažą. Jau aprašiau anksčiau tai. Todėl kai skaitysi, įsijausk kaip masažo metu. Arba geriant rytinę kavą. Smilkalų kvapą išjaučiant. Duodu tau ranką pereiti upelį.
Ruduo, žiema, pavasaris ar vasara?
Nesustabdys to ničniekas.
Ne vasaros audroms, ne žiemos šalčiams.
(Garsų šešėlyje / 2016.11)
Bandau įeiti į istoriją. Tačiau istorijoje žmones pasirenka ne jie patys. Istorija ir idėjos kuria žmones. Ne žmonės kuria istoriją ir idėjas. Nesutinki? Pažiūrėsime po to, kai perskaitysi.
Nesiplėsiu ties Jungo apmąstymais iš jo knygos „Modern man in search of a soul“. Mes esame tik objektai kažko didingesnio. Mokslininkai atrado 12 dimensijų. O mes dar tik trečiojoje. Kitose devyniose taip pat vyksta gyvenimas. Koks? Gal pamatysime ten kitur, už vartų į rojų.
Todėl laimingiausias žmogus yra už istorijos paraštės. Kaip ir Tolstojus sakė, kad laimė slypi masėse. Net nekviestonuoti to fakto, gyvenimo. Išgyventi jį. Kaipo momentą. O kas ateina, tegul ateina. Nesidžiauk gavęs, neliūdėk praradęs. Vis tiek gimsti su galimybe gyventi. Ir gauni prakeiksmą mirti. Tokia jau motinos misija. Palikuonį palaiminti ir prakeikti.
Kaip išbandymą atlikti prasmės gyvenime motyvą – laikyti galvą virš tamsaus vandens. Nes vandenyje slypi drakonai, kurių dauguma - tavo dalis. Kaipo ir ropliai homo sapiens genuose. Reptiloidinė smegenų dalis. Tą, kuri palaiko kiekvieną iš mūsų gyvą momentuose, kai nėra kur dingti. Pulti, sprukti, sustingti.
Kaip terapijoje paklausčiau tavęs skaitytojau, kaip jautiesi tai skaitydamas? Gal aprašyk savo jausmą. Tačiau tu nesi nei Džuljeta, nei Romeo. Nes jie gyvena tekste. O tu esi anglies junginys, sudarytas iš 70 % vandens. Tai turėtų daug ką pasakyti. Be to, jeigu nebūtų Gutenbergo mašinos, būtum tik tu.
Redukcionistai ir deterministai labai apsidžiaugtų tai išgirdę. Lyg esu jų pusėje. Taip, mano racionalioji „aš“ esti jų partijoje. Tačiau, kaipo ir Šopenhaueris, nepasiekė arba nenorėjo pasiekti giliau „valios kalėjimo“. Nors paradoksaliai tas pats Šopenhaueris galimai buvo pasigavęs sifilį.
Paradoksalu. Tie, kurie labiausiai neigia gyvenimą, jie labiausiai įtraukti pasaulio kūniškų malonumų. Arba alkio jiems. Nori jie to ar nenori. Infantilumas ir narciziškumas daro savo.
Ar Nyčė nebuvo narcizas ir stiprus egoistas? Manau, kad buvo, kaipo ir kiti. Tačiau jis neatlaikė simbolių, buvo jau per toli. Neveltui pabaigė savo gyvenimą šviesioje vietoje, kur nėra tamsos. Jį pasirinko kažkas didesnio.
Kaip artistikoje. Tampi dalis artistinio kolektyvinio kung fu ritualo. Pieši emocijų ir jausmų kolektyvinius simbolius žiūrovo sielos smėlyje, pats to nesuprasdamas. Kada užpustys geresnis turinys, parodys rinkos tyrimas.
Kaipo ir Vinstonas Smitas. Džordžo Orvelo „1984“ pagrindinis protagonistas. Turime kiekvienas vidinį O’Brajeną, kuris mus seka. Nepasislėpsi nuo Didžiojo Brolio. Nepasislėpsi nuo savęs.
Jeigu esi 0, tai 0 = 0. Nors gali būti ir 1. Dezintegracija sukuria naująjį „aš“. Skamba grėsmingai. Frankenšteinas, antžmogis. Pavyzdys aiškus. Paprastas lietuvis, tampantis populiarus Berlyno elite. Arba jaunuolis iš Paženkrečio kaimo uždirba pirmą milijoną Vilniuje. Pasikeičia akimirksniu.
Ir Frankenšteinas prisitaiko prie aplinkybių. Nors sujungtos kūno dalys rusiškais ir vokiškais Moment klijais. Tik neapskaičiuotos apkrovos. Ir šaknys senieji taip pat. Kaip ir su Lietuviu. Žmogus iš kaimo išvažiavo, tačiau kaimas iš žmogaus - ne.
Hitleris dėl to buvo naivuolis apie Sovietų Sąjungą. Galvojo, jog išmušus duris visas statinys iš esmės sugrius. Tik pamiršo Valhalos mitus. Ir Fenikso iš po griuvėsių prisikėlimą.
Žinai, gali mane pavadinti Hėgelio fanatiku. Šopenhaueris iš pykčio vartytųsi kape. Kaip taip pasikeitė mano vertybinė politika? Aš kaip politikas, ore moku kedus keisti. Mes tik idėjų išpildytojai. Ir mūsų tapatybės, pasaulėžiūros tęsą determinuotos biologinės, kultūrinės, istorinės, transcendentinės dalies naujosios formos.
Tarkime. Mes esame tik įrankiai kažko didesnio. Tačiau kodėl esti tada įsižeminimas? Na, yra tokia sąvoka „Enantiodromija“. Tai reiškia, kai dominuojanti dalis gimdo savo priešybę.
Skamba, lyg santykiai artimi žmonių arba vaikai. Dažnai gimsta priešybės savo tėvams, palikuonims. Ir teko kvestionuoti klausimą, ar tėvai, kurie tave pagimdo, gali vadintis tėvais. Teko užduoti šį klausimą.
Įvyko antinomija. Siurrealizmo žūties dar vienas pavyzdinis vadovėlis. Įdomu, kodėl mokyklose nemoko vaikų, jog gyvenimas yra nesuderinamų galų visuma, kuri kažkodėl nepaaiškinamai turi jungtis.
Tyla gali būti garsi. O šviesa gali būti tamsi. Draugas geriausias bus tavo didžiausias priešas. Vaikai, kurie susiduria kuo aiškiau per saugų atstumą, aiškiau supras. Kažkiek pramoksta žaidžiant. Ten antropologai papasakos, jog žaidimas yra priešnuodis tironijai ir so on. Faktai gi nuobodu. Prisiminsi, ką skaitei šio rašinio pradžioje ir pačioje pabaigoje.
Nors čia irgi slypi mano, kaip rašytojo, paradoksalumas. Aiškinu apie dalykus, kurių niekada neteko patirti ar turėti. Tik iš savo ribinės realybinės spiralės kampo. Reiškiasi, jog aš toks pat žmoogus.
Ir taip, kiekvieno žmogaus realybė yra tokia pati reali ir nereali tuo pačiu. Tai reiškiasi, jog vienu metu vartoja abi tabletes (raudoną-mėlyną) vos gimęs kūdikis? Reikia paklausti kitose dimensijose gyvenančių būtybių. Geriau sakyčiau – energinių junginių. Tikiuosi, kad neįsižeis.
Taigi, mes sudaryti iš vandens – gimimo ir mirties simbolio. Tos būtybės tada sudarytos taip pat iš kažko amžiną gyvybę telkiančio ir paimančio. Didžioji Motina. Ištvirkėlė bei saugotoja. Didysis tėvas. Išminčius ir tironas. Kažkas ir ten tokio. Nebent jie tapo progresyvūs ir yra niti niti. Nei šis, nei tas.
Kaip atrodo ten kitos realybės, gal matome mažas dalis per sapnus, psichozes ir psichodelinių medžiagų tikslinius panaudojimus. Šioje vietoje veikia tik behavioral economics. Matematika nors ir yra kūrybinis objektas, tačiau, deja, jis esti per siauras šiam dalykui aprėpti kol kas. Todėl tavo ir mano gyvenimai bei skaičiukų vertės sąskaitoje priklauso nuo kelių Wall Street bankininkų pojūčio apie kažką “tai”.
Kvantiniai kompiuteriai ir kalbų modeliai neturi sąmonės suprasti iki galo. Ir todėl, nors esame mėsos rinkiniai su nervine sistema, kaipo vidinėmis šaknimis bei superkompiuteriu viršuje, egzistuojame kol kas kaipo paslaptis ir klaida kode.
Nes ir klaida kode yra tiesos dalis. Ir klaidoje slypi daug žinojimo. Nes pilna tiesa tėra ribotumo žymė. Ir todėl niekada nesužinosi pilnos tiesos. Net filmuose scenarijus nėra su pilna tiesa.
Keista. Režisierius palieka plyšį minčių ir idėjų. Paveikslas, kurio pabaiga yra žiūrovo rankose. Štai, teptukas slypi ten. Tik paimk jį ir užbaik, kaip moki. Dažniausiai nemoki ir dar pasisuki pasižiūrėti, kaip kitas peckioja. Panašiai ir su gyvenimu.
Idėjos slypi viršuje kažkur. Kažkur, virš debesų. Tarp žvaigždžių. Ir kas pasiekia jas, tie Baronai Munhauzenai. Jie ir sukuria tą naująją tiesą, kurią patikės kiekvienas žiūrovas. Pasirašys ir bus jos dalyvis arba ne.
Neveltui Jėzus buvo nukryžiuotas. Buvo pavojingas Don Kichotas. Laužė tai, kas buvo čia daug amžių. Buvo atsparus nerimui. Tai dabar vadinama gyvenimo prasmės valykla. Valai, valai, kol nusitrina viskas. Dievo vaikas.
Pagalvoju kartais, ar aš pats nesu Dievo vaikas. Ištrauktum Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaraciją. Kiekvienas žmogus yra lygus. Kiekvienas yra Dievo mylimas. Tarkime, kol neatsiverti Senojo Testamento.
Lygi nelygybė. Įdomu labai. Žmogus save apgaudinėja lygybe, nors nori būti kitokiu nuo kito. Kaip politikų šūkiuose. Sau – Šeimai – Lietuvai. Aš jokia ne išimtis. Toks pat, kaip Wall Streete. Prakaituoju, sukyla plakimas širdies, apšąla visos pirštų galūnės, kai paspaudžiu “all in”.
Jeigu skaitei praeitas raštvedybas mano, supranti. Ar galiu įvardyti neįvardijamus dalykus, galiu užsidėti medalį „Dievo vaiko“? Ar čia kaip su profesionaliu manipuliavimu, išmokstama? Tik startinės pozicijos galbūt skirtingos? Tai vadinama „prigimtiniu talentu“.
Nu ir ką, kad turi daugiau parašyto kodo savo DNR ryšium su kitu gentainiu. Tačiau vanduo ir saulė pati nepašvies, kol neišlįsi iš po žemės. O tai lyg Armagedonas. Įvykio mąstai nedideli, tačiau pati forma – neįkainojama.
Neveltui dabar rašydamas negaliu nustovėti vienoje vietoje. Nuobodžiavimas yra Sizifo pomėgis. Jei nestumsi akmens, būsi sadistu. Arba nueisi į TikToką. Tik, deja, tų laikų Sizifas to neturėjo. Tai pridarė šposų dievams, matyt, iš nuobodulio. Nes tik dievukai turėjo laiko nuobodžiauti.
O štai 21 amžiaus super informuotas žmogus turi. Tačiau pradinė DNR traša ta pati, kaip to iš senų gerų laikų. Tik forma pasikeitė. Ir laiko atsirado.
Būtų man įdomu būti Šumeru. Ant akmens kalti žodžius. Po to kažkas po tūkstančių metų būtų susidomėję mano, kaip to meto įtakotuko, istorija. O turinys, kad man Ubudžas nesutvarkė vandentiekio pagal susitarimą. Tai bent tekstas! Lapas dega, o akmens nesudeginsi. Uola informacijos. Tikras palikimas.
Laikas taip pat eina ir senajam akmentašiui, ir man. Ir vanduo toks pat. Galbūt daugiau žodžių atsirado. Ir formų biurokratinių socialiniame tango, tik labiau užmaskuota „švietimo ir pragmatiškumo“ fasadu.
Nėra skirtumo, kokį skarmalą dėvi, kaip šneki ar mąstai, tango yra tango. Koją padedi į vieną vietą ir bendrašokininkas turi kartu būti sinergijoje. Tada būna šioks toks Nirvanos išsilaisvinimo momentas. Katarsis. Nors kai klausiau Eurovizijoje Katarsio, tango šokis su keliais centneriais akmenų ant širdies buvo.
Kai idėjos, parinktos tau prieš gandrui atskraidinant, šnekasi per tave. Ir per kitą žmogų. Per kitus. Šimtus. Tūkstančius. Kolektyviniai pasąmonės modeliai.
Ar tada šumeras Huhabanas, ar Armandas arba Elžbieta skiriasi tame momente nuo lietuvio tautos pasakos atstovo, ar anglų karalienės? Judesys, kaip vandens tekėjimas. Kaip YinYang. Amžinai laikinas.
Antinomijos susijungia visame kame. Ir šlamėjimas lapų kartu su vėju šokyje tampa gražiausiu momentu. Sąlytis garso ir palietimo gamtos užpildo širdį pilnatve. Kad esi gyvas. Ir tampi tango dalimi.
Kažkas daugiau, nei sąmonė, vardas bei kilmė. Ištirpimas į ateitį, praeitį ir dabartį. Būta nebūtis. Ir man dabar tikrai sunku rašyti. Vakuumas, kelio pabaiga. Kosmoso tamsa. Nes už tos ribos nebėra žodžių.
Dar Čiurlionis, Nyčė, Van Gogas, Bethovenas, Dantė ir tas Gėtė, kuris parašė antrą „Fausto“ dalį (ne pirmą, o antrą), bandė nueiti toliau. Per stipriai permeditavo, todėl išėjo į kelionę. O baigė kai kurie negrįžę į 3D.
Todėl šiame pasaulyje jiems nepavyko tapti gerais draudimo brokeriais. Kaip sakė Nyčė, aš mirsiu dabar, o atgimsiu dar kartą. Grėsmingai teisus jis buvo. Jis atgimė kaip komunikacijos ekspertas archajinėms idėjoms. Ir nereikėjo ant kapo parašyti, jog buvo “draudimo brokeriu”.
Reiškiasi, tikrai slypi kažkokia terpė kolektyvinės energijos, kuri nuspėja. Neveltui moters intuicija yra labai teisingas rodmuo grėsmės akivaizdoje. Ir pasiteisina 98 % atvejais. Turiu teoriją, jog tą patį vyrai turi. Tik šio dalyko negaliu įrodyti.
Spiralė ten sukasi labai lėtai. Kaip ir kūnas. Smegenys mano gyvena čia, o kūnas virškina, kaip virškino tada, senais gerais Majų civilizacijos gyvavimo laikais.
Ir iš tiesų nuo manęs nepriklauso tai. Nes turiu tik du dalykus, kuriuos galiu kontroliuoti – kokį darysiu veiksmą ir kaip reaguosiu į išorinius energijos kamuolius. Nu ir dar profesionalus minčių žongliravimas. O visa kita – tiesiog užrištomis akimis vairavimas, tiesiog tikint.
Už žodžio „tikint“ nėra nieko. Tuštuma. Erdvė. Kad mes palikti vieni. Turėjau tokį vaizdinį galvoje. Jeigu žiūrėčiau į mus, kaip į koloniją inkubatoriuje.
Plotas duotas begalinis. Yra kažkokios taisyklės surašytos, kurių mes ieškome. Turime prisitaikyti. Kaip žemės trauka. Kaip laikas. Taškelis plečiasi į visas kryptis. Po to traukiasi.
Išuostomos naujos teritorijos. Gabalėlis nanometro dydžio per 100 metų. Atradimas. Kova prieš atradimą. Kiti taškeliai šviesų nueina tuo praeitu keliu. Įsitikinimas, kad saugu. Pripažinimas. Sienų apstatymas, saugių kelių, kad galėtume ten eiti. Kaip muziejuje po žeme.
Eini ten, kur kelias jau išvedžiotas. Daug ženklų. Po to šviesos kovoja tarpusavyje. Įsitvirtinama. Ir po to vėl tas pats ratas. O jie nežino. Kad galo nėra. Kad jie tokie mažyčiai palyginus su tuom plotu.
O tas plotas irgi plečiasi. Ir tos taisyklės, kuriomis gyveno tie taškeliai, kažkur vėl reikės iš naujo pažinti naujas paniatkes. Kad laikas lenkiasi kažkur. Kad kažkur, kur akis mato, jog šviesa yra, ten jau nieko nėra.
Ir gal susidurti su kitom spalvelėm. Įdomus dieviškasis eksperimentas. Man patiko vieno antropologo pasakymas – mūsų dievai yra kaip Krišna, visi nuobodžiauja bei pridaro šposų.
Ir duoda specialiai „nerašytų taisyklių“, kurios turi milijardus alternatyvų post-kvantinio kompiuterio pagalba tuo metu, kai mano tas taškelis, jog išsprendė vieną.
Ir taip, jeigu atrandi šaknį sukdamasis toje problemų centrifūgoje, galbūt tą nerašytą taisyklę perlauši. Tačiau dievas nuobodžiauja.
O gi tame nuobodulyje, nejaukioje emocinėje būsenoje slypi visos kūrybos šaknys. Arba taip kalbasi su tavimi idėjos, kurios tave renkasi. Chaoso niekuma, kur kaip cukraus vata sukasi, sukasi, sukasi kažkas ir pokšt, big-bang idėja. Ir tada taip pat, kaip ir biologija. Spermatozoidai ir kita. Kas pirmesnis, tas gudresnis.
Ir čia dievas tau pakiš vėl nerašytą taisyklę. Tu kaip skruzdelė, sustosi, apuostysi, apžiūrėsi aplinkui. Patikrins tavo pradžios instinktus išgyvenimo ir funkcijas smegenų veikimo.
Jeigu neatlaikysi, kitas ateis. Kol bus pramušta siena. Kaip Stalinas sakė – iš kiekybės į kokybę. Ir tam nėra galo.
Kaip Biliūno „Šiaurinė Žvaigždė“ – herojai vieni po kitų krenta nuo to kalno. Kol kažkas užlipa. Ir ateina naujo tako amžius.
Galvoji, skaitytojau, jog karai nėra naujo tako „nerašytos užduotys“? Kaip atsirado vidurinė klasė? GI Bill? Bretton Woods? Kapitalizmas? Jeigu ne karai, ne šios turbulencijos ir fragmentuotų realybių sulipdymas, gal dar gyventume prie baudžiavos.
Investavime yra tokia sąvoka, jog pagrindas per stiprus, kad jis būtų pramuštas. Per daug „inside pressure“. Kaip ir emocijos, kolektyvinėje realybėje slypi etapai nuopuolio bei euforijos. Kaip elektromagnetiniai dažniai.
Neveltui yra pasakymas „nuojauta kužda“. Naujo tako atradimas be perėjimo žaidimo nerašytų taisyklių – neįmanomas. Ir be kančios taip pat.
O klausimas – kur galas? Sizifas vienintelis težino atsakymą. Ir jis laimingas. Nesišypso, bet vis dar stumia. Franklo “tragiško optimizmo” idealas. Kaip ir tu, skaitytojau. Ir to dalyko neklausi. Arba užduodi metaforinį klausimą. Ir nebesigilini, nes yra einamųjų reikalų.
Kol neateina dar vienas šeštadienis. Ir dar vienas. Ir iki kol tavo lemputė perdega pagal tas pačias taisykles, kaip ir šumero tavęs. Ir tai sukasi, sukasi, sukasi.
Jeigu būčiau mokslininkas, pagalvočiau – taigi čia beprotybė. Jie dauginasi, naikinasi, randa naujus kelius, statosi naujas formas. Nors žaidimo plotas jau išplito kartais begalybių jų atradimų.
Ir vis dar jie stengiasi tie taškeliai. Šoka tango, kaip bitės, bei renka medų. Struktūros. Stato figūrėles mažas takų atradėjams. Didiems alchemikams, kurie nebijojo pažvelgti tiesiai į akis Dievui ir išbandyti jo kvantinio kompiuterio galingumą.
Ir jie vis tobulėja. Neveltui ekonomistai patys nelaimingiausi žmonės. Aš juos suprantu (bandau). Vien pasiklausydamas gero ekonomisto pagalvoju, kaip jis neišeina iš proto.
Matematika neturi emocijų. Galbūt jie kaip iš serialo „Severance“, turi galimybę turėti savo darbinį ir naminį „aš“? Arba kaip kamerą iš „Men in Black“, kur ištrina atmintį, emocijas.
Nesvarbu. Jie budistai. Arba skaitė Bhagavadgitą. Gal Kamasutra. Tikrai mažiau krikščionių jų gretose. Rinkos taisyklės. Arba tu, arba tave. Prieš monitorių ir skaičiukus esi vienas. Tad vidinis stoiškumas ir budizmas arba meditacija - lemiamas veiksnys. Todėl laisvojoje tikroje rinkoje, kriptovaliutose, 98% tėra apgaulė.
Nuobodulys turi ir sadizmo pusę. Kur žmogus jaučia prasmę per skausmą kitam. Tai reiškiasi, jog Hamurabio taisyklė išliko, tik su Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos viršeliu – akis už akį, dantis už dantį plius kova prieš klimato kaitą.
Ir tai toliau tęsis. Mašinos, po to tankai, po to dar kažkas važiuos tuo pačiu taku. Beprotybė visiška. Bet o kur dingti?
Man šovė mintis, jog jeigu apskritai gyveni, tai esi beprotis. Gal todėl tai yra „supuvimo nuo pagrindų“ idėja? Aš supuvęs iš esmės, beprotis, tačiau kadangi mane pasirinko idėja – ją įgyvendinu. Reiškiasi, jog kiekvienas turįs misiją. Kiekvienas yra šauktinis Herojus. Spirale sukiesi prie savo tikrojo “Aš”.
Jeigu tam priešinsies, neurotiniai dalykai pareis. Pagrindo spaudimas vis tiek pramuš užtvanką. Šizofrenija, vidurio amžiaus krizė. Kvestionuoji savo vidines nuostatas, tačiau nesiimi veiksmo - out of the game.
O ką ten kitoje dimensijoje politika vyksta, mano kolba yra ten, kur jaučiuosi saugiausiai. Nei mes rinkėjai, nei ką.
Aš bent turiu iPhone, o jie turi? Parodykite savo inovacijas, Didžioji Motina, Urobore ir Didysis Tėvai. Galiu nupiešti paveikslą. Susiskambinsime sapne ir aptarsime.
O aš einu atsisėsti ant suolelio klausytis jūros. Ji mane apkabins. Smėlis paruoš minkštą pagrindą prisiminimų. Ir būsiu čia vakar, rytoj, dabar ir begalybės laike.
Širdyje alsuos tas nepaliestas bučinys, šviesulys, įdėtas idėjų angelų. Ir Tu rasi mane ten, kai dar kvėpuoju. Bei kai atgimsiu dar kartą pabaigęs šią kelionę. Ir spiralės nauja konfigūracija vėl įsijungs…
Lyg tolimas kelias,
Kur žmonės gyvena
Ten auga tauriai
Plati lyguma
Ir senas takelis
Išlydytas velnio
Kur paukščiai plasnoja
Juoda tyruma
Lyg Tamsūs miškeliai
Maži gyvybės grūdeliai
Šaukiasi Dievo
Ir laukia Taikos
O Ošiančios pušys
Ir Ąžuolai Seneliai
Mato namelį
Toli prerijoj.
Ar tai kristalėlis?
Gyvybės laivelis?
Kurs traukia kraštan
Melų, kraugerių
Ar tai tik baltoji
Mirtis nelaboji?
Kurs šaukia visus
Paskutinėn kovon?…
Pranašas / 2023.06
