Lemties ratas apsisuko šiądien. Stoviu prie veidrodžio. Stebiu akylai mano raukšles, akis, mintis. Aš grįžau į ta patį tašką, bet esu kitoks. Tai pastebiu. Ir aplinkybės kitokios, tačiau tokios pačios. Namai, būtis, kūnas, veidas, aš. Toks pat, bet kitoks.
Kasdien mano gyvenime sukasi lemties ratai. Kiekvienąkart atsiduriu tame pačiame taške. Kiekvieną kartą sutinku tą patį artimą, draugą, save. Tačiau susitinku ne tuos pačius, susitinku jau kitus.
Lemties ratai sukasi įvairiausiais greičiais. Jie yra įvairiausių formų, greičių. Jie nepastovūs. Istorijos ląstelės. Energijos ratai. Jie kiekvieną dieną atsiranda, dingsta, tęsiasi. Naikina ir kuria. Kaip ir metų laikai. Tokie patys, bet vis kitokie. Vasaros, atrodo, tokios pačios. Bet kitokios. Ir laikas vasarą nors yra toks pat, tačiau jaučiame kitaip. Tada vasaros tampa nebe dienos, o momentai.
Vis kaskart tie patys dalykai. Tačiau kitokie. Tai įrodo, kad grožis - paprastume. Kaip daina, ar melodija. Ji tokia pati kaskart sugroja. Bet melodija kitokia, gilesnė, skaudesnė, suvirpinanti širdies gelmes. Ji tokia saugi ir atspėjama, kad paverčia būti pažeidžiamu. Lyg vaiku, supamu mamos rankose. Po to sukapsi maži šilto vandens lašiukai ant galvos. Sukrečia vidinį vaiką. Trykšta laimės ašaros. Vis taip pat, bet kitaip.
Kaip ir su žmonėmis, tradicijomis. Maistu, paukščio čiulbimu pavasario rytą. Saulės šviesa tarp medžio lapų vasaros rytmetį, jūrų bangų, lapų kuždesiu. Saulės spinduliais, pabučiavusiais tavo akis rytine šiluma kiekvieną rytą. Saulėlydžiu. Su laiku taip pat. Ir lemties ratai sukasi, kaip visatos girnos. Ir sustoja ten pat, bet - kitaip.
Gyvenime žmogus miršta dukart. Prieš gimstant, iki kol žmogus patampa idėja. Ir kai miršta. Bei grįžta į ten, iš kur atėjo. Į amžiną tylą, tampanti dulke Motinos Žemės vandenyne. Kur tyla yra tokia pati, bet jau kitokia. Lemties ratas apsisuka. Jo atsukti neįmanoma. Niekaip. Ir ratas baigiasi tame pačiame taške, kur prasidėjo. Bet - kitaip.
Kai šią mintį išjaučiau iš širdies, nuoširdžiai įsivaizdavau Sizifą laimingą. Nes kiekvienas akmens stūmimas tapo toks pat, bet vis kitoks. Tada supratau, jog vien sunkaus kopimo į viršunes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. Ir tada pripažinau, kad viskas - gerai.
Amor fati
