Vemiu oru beskoniu, tvankiu
Krentu žemyn, tik užsimerkt.
Nuvytusios gėlės šlama nudrožtos
Pusto kūną smėlio kartūs žiedai.
Aplink vėjas ūžia, kaukia pašvaistės,
Natos kaip kraujas, liejas laisvai.
Dūžta veidrodžiai, lydosi saulė,
Plojuosi eglėn, užkloja grakščiai.
Tiksi tyla garsiai, brūžina širdį,
Spaudžia lyg sultis bekraštė erdvė.
Atmerkiu akis - ant kalno viršaus
Juokiuos stebėdamas degančią Žemę…
