Ne mums šis pasaulis išdidus
Mumyse gyvenimas tikrai pražus
O ryto gaiva atvers guviai mintis
Tai likutis žmogiškumo, nuodemės trintis
Tiksi ūmiai laikas juostoj
Tvinksi nevilties ugnis many
O kad nukeliaučiau iki sosto
Ateina galas, mirtis lovy
Ne tau prizai ir šlovingas sostas
Ne tau šlovė žmonių minty
Artėja momentas tas sausas
Paliks visus tvankioj lemty
O kad didingi protėviai prabustų
Ateitų amžinoji išmintis.
Nelaimė, nuodemė sudūžtų
Ir šviesi ta būtų mūs lemtis.
Šviesk, žvaigžde, tolimų kraštų
Griauk tas blogio sienas
Apšviesk žmoniją tiesos raštu
Ir pasaulį nelemtą palaimins Dievas
