Lyg vaizdas pakrypęs senai neramina
Gieda paukšteliai dangaus glėbyje.
Tiltas tos laimės pasaulį gamina
Tyli ramiai brangi Nerija.
O aidija skamba žmogaus viduje
Stingdantį pojūčių skausmą.
Gyvybės energija mažame miduje
Likimas nestumia šauksmo.
Ir nieks nematys, ir nieks negirdės
Protėvių kraujo ir lemiamo ryksmo
Ir Ąžuolai liūdės, ir laukai gedės
To jauno silpnojo klyksmo.
O ruduo jau greitai už lango ateis
Ir baigsis didžios jaunojo viltys
Sustos mažumei, atsisukęs praeis
Ir saulę uždengs smėlio smiltys...
