Šventas kertinis akmuo yra amžinas
Kaip ir amžini atlikti mūsų darbai.
Pykčio lietus skaldo, naikina ir piktdžiugiškai kvatoja
Apsižvalgyk aplinkui, viskas griūna. Ar matai?
Besislapstantys siluetai guodžiasi savo šešėliams
Juoda lyguma be derlingos žemės naikina gyvuosius
Tai rūstus gyvūnas, sudrebant seniesiems lėniams
Akimirksniu, raudonu tepalu apipina skaisčiuosius gluosnius
Kelmas sutrunyjęs, matęs visko savam gyvenime
Gamta persunkta, mes amoralią Bibliją remiame
Prie pat, užtaria jaunas taškuotas grybas, sunku kvėpuoti
Intelektas Aukščiausiojo gina mus, neleidžia mutuoti
Ar nėra šanso apsukti lazdos atgal?
Vyturys pašauks, kur turime eiti pagal?
Ar ne mes nelaimingo pranašo kūrėjai?
Kur gi dingsime, argi to, Belzebule, norėjai?
Sutrikusi mašina, sugedęs mechanizmas
Pūva iš vidaus, kaip nebylus medis, minkštas
Nebus greito pokyčio, muša prakeiktasis Schizmas
Svarstyklės svyruoja, sunkus blogis, tirštas.
Molis priešinasi atkakliai, kovoja už paskutinę viltį
Kad keliai neišvestų masės į prarają gilią.
Tyraus skausmo kupini, kivirčijasi burbulai per dieną tylią
Gelbėkis, kuom gali, tu vienintelis turi tikrąją mintį.
Tai švyturio šviesa nebyliame rūke!
Mūs gyvenimų laivai susijungia į bendrą būtį
Iriam, plaukiam vieningai, nugalime skausmingą tamsos liūtį
Saugok ir gerbk turiningai, pasaulio egzistencija esą tik trapiame pūke...
