Laikas, erdvė, matricos tekmė
Atomas suspaustas, kvėpuoja dar vis.
Blaškomi lyg rudens lapai, daugelis kris
Blogio duobė džiaugiasi, lydi sėkmė.
Tu stulpas, apsuptas materialistinės tamsos
Tave skrodžia, stumdo kaip žemę niekinga.
Niekas nesipriešina, iš baimės visi sutinka
Ar kada Tu sulauksi lemiamos aušros?
Praeitis - tai lyg pūvanti mintis, užsilieka tavyje
Spaudžia kartūs sentimentai, drasko džiaugsmą širdyje...
Nepamirši tu, dar ir termitas grauš, jau springsti
Tik laimės šviesa sunaikins, jau per naujo gimsti!
Dabartis - lyg tiltas svyruojantis pučiant lediniam vėjui
Valdai save lyg nustipusią lėlę, bandai nenukristi
Saulės šviesa pabučiavo į skruostą, viltį įdėjo.
- Viskas bus gerai, tu ne viena, nėra blogai pąslysti.
Ateitis - žvaigždė, toli, toli, žybsianti nerangiomis spalvomis.
Auganti visagalė gamta, kurios nematai.
Atvėrus akis, bėgi vingiuotomis kalvomis
Ar tai gyvenimo prasmė, kurią suradai?
Lyg ratas užburtas, krenti žemyn.
Skausmas keliauja žaibiškai per kūną
Nesiliaujamas pyktis tavyje tūno
Pasąmonė klaidina, skauduliai juda vis artyn.
Tokia tamsa, pyktis įaugęs manyje
Norisi ištaškyti, lyg tą kertinį akmenį.
Spaudžia širdį, likimas tramdo, stabdo tobulėti
Norisi sunaikinti, išrauti pamatus savyje.
Tai kaip šizofreniškas laikas
Daužomas pilkų bangų, blaško neramią sielą
Į Žvaigždelę težiūrėti liko, taip miela...
Bet dabartyje, manyje laikosi toks tvaikas.
Atrask, griebk mane į savo glėbį
Pastatyk, parodyk tą gėrybės stiebą.
Išsigelbėjimas jau šviečia tunelio pabaigoje
Keliaklupščiauju, bandau pasiekti dieviškąją vietą
Visa ką tirpdančioje audroje...
Tatai gelbėja mus nuo tamsos gėrybių
Sustabdo, pagelbėja, išūgdo mylėti Tave.
Tik įkritus supranti, kokių reikia dorybių
Nes antro šanso niekada nebus, turi tik vieną - Save.
