Pamatęs save atvaizde galvoju,
O koks tu gražus, o koks tu puikus!
Bet aš savyje pagalvoju,
O koks tu bjaurus, o koks tu bjaurus...
Aš sau - šižofreniškas degantis laikrodis, jaučiu
Bijau pabusti su rytmečio spinduliais,
Prakeikto egoizmo ištampytas liūdžiu,
Ieškau, laukiu to nelemto džiaugsmo
Kruopelės, išskirtinais.
Aš lyg silpnas medelis, toks silpnas...
Gaudau blyškias mėnulio šviesias,
Slegiančioje tamsoje
Bandau atrasti gyvenimo prasmę,
Tą nepakeliančia, stingdančią tą
Juodinanti blogį, bei keliančią džiaugsmą,
Laimę, meilę manyje.
Laukiu, ieškau būdo svarstyti...
Galvoti, kad aš geras, įdealus, šaunus
Laukiu, kada aš drįsiu sau pasakyti:
- Aš nesugadintas, tikras Dievo kūrinys!
Tu man - veidrodis, piktžiugiškas, dirbtinis
Jei laimingas būni, tampu aš tau lyg šiukšlė
Nukritęs, nebesvarbus, bespalvis.
Nusisukęs, nusitraukęs žudai, naikini,
Stumdai mane lyg tą bevertę juodai baltą
Musę, dūsaujančia ryto aušroje, blogio ertmėje...
Prašau ir maldauju Dievo
Vesk, tempk mane link to Šiaurinės žvaigždės
Rauk iš manęs tą piktžolę blogio
Bei leisk, prašau, leisk mylėti save,
Nuoširdžia meilę, kaip to švytinčios žvaigždės...
