Sentimentai, Ach tie sentimentai...
Tokie jie jaukūs, šiltų prisiminimų kupini.
Noris daryt duris ir pajutėti tą šiltą
Močiutės apkabinimą ir skristi, lyg angelo
Sparnais, lengvi, lengvi
Širdis džiaugiasi prisiminimais,
Norisi pajausti kvepiantį duonos kvapą ryto gaivoje
Bet tiesa liūdnesnė savo priminimais
Negundanti, dargana, tusčia...
Aš sėdžiu tarp keturių sienų
Tarsi tusčioje, beribėje erdvėje
Mano širdis tik liūdi ir tik laukia, laukia
Tos močiutės bučinio pripildančio kažko
Naujo manyje.
Noriu svajoti, mąstyti, galvoti
Ach... Kaip būtų gera sedėti prie židinio,
Žiūrėti į jį pilnomis, šviytinčiomis iš laimės akimis ir jausti,
Jausti tuštumą džiugią, matyti ugnelę mano širdyje...
Liūdna man, graudu, juoda
Norisi verkti, pajusti paguodą.
Norisi, kad kažkas paglostytų galvą,
Įlydytų gerą mintį, nuoširdumą.
Bet jau šitoks pasaulis įdomus
Robotizmas, informacija valdo mus.
Gniaužia lyg stiprų nevilties kumštį
Bei traukia į ritmą, ketursienį, bespalvį
Nevertinga nei mažos pagarbos...
