Atstumas, laikas, erdvė.
Šita neapsakoma esmė, nesuprantama,
Nesuvokiama tarp savų, bet išaukštinama kitų.
Aš sėdžiu, mąstau, samprotauju,
- Taigi, kur ta esmė? Kur išimtis?
Galva sprigsta nuo minčių, bet to jausmo vis neapkenčiu.
Ji sprogdina, daužo į daleles mane širdyje.
Pilkoj aplinkoje siaučiu aš savyje.
Bet mano mintys skrieja tik apie tave.
Ant medžio šakos aš guliu,
Į jausmų kupiną saulėlydį kupinomis
Vilties sudegusiomis, tamsiomis akimis
Aš žiūriu...
Sakau "Tos Laimės nėra, bet tas jausmas vis traukia mane!"
Tarp keturių vidinių sienų, aš matau tave,
Regiu lyg jauną, kupiną žydintį žiedą
Šviesos slogioje nevilties minioje...
Bet man neramu labai baugu parodyti
Atžagarią piktžolę - mane.
Tu leisk man pakibti už keisto, neįdairaus kabliuko...
Ir tik nepaleisk. Nepaleisk manęs,
Tik nulipdyk savo galia įdealią piktžolę
Ir pripildyk, kad aš būčiau stiprus tik vienu dalyku - meile.
