Ar gi viso to mums reikia?
Pykčių, mūšių, rietenų?
Ar nėra būdo kitaip išeiti?
Palikti laimę tarp durų...
O kaip sunku čia egzistuoti
Tiksi, bumbsi laikas įkyrus
Ar ubagą supras, užjaus pamatę?
Pamatę savo tamsias puses...
O kad norėčiau sužinoti
Tą meilę, laimę skaudaus pasaulio
Vyturio skardingas šauksmas uždegs saulę
O vilties jau - nebebus...
Aukso dulkės sėda ant vargenos veido
Tarakonai juda iš inercijos pirmyn.
Viskas, pabaiga, ar mums kas Leido
Prieiti laimės žiburio artyn...
Siluetai bėga pilkoje minioje
Sudegusios žvakės, užtemdyti mėnuliai
Melancholija, skausmas sustings sienoje
Visas rūpestis pataps nuliais...
Au revoir mano svajonėms
Žygdarbiams, keliams didiems
Dingsiu, kaip pražuvęs rūkas
Ir nieks manęs nebeminės.
O laisve, kokia tu tolima...
Apgaulingai žybsi, kaip netikra viltis
Vėjarodžiai parodė netikrą kryptį
Visų sielų laukia tik skaudi mirtis.
Egzistuoti verta? Čia tik Kančios, beprasmybė?
Ar gyvenimo kalnas jau per status?
Paskutinei pergalei tik Viešpats jėga, dorybė?
Ar mums bus jau per vėlu?...
