Gyvenimas tramplinu apgaubtas,
Stipriai ir nuobodžiai...
Bet kur gi tas laikas nudobtas?
Kažkaip tiksi man galvoje išdidžiai..
Mano kelias eksprontu nudirtas,
Apsigaubęs nemaloniomis spalvomis.
Tačiau blogiausia, kas gi taip sumintas?
O gi tiksliai, ta mažiausia kruopelytė, gėlelė šviečiančiomis praeitimis.
Kažkas tyliai murma po gerkle...
- Nu nereikia, baik purve kapstytis!
Bet taip man skauda, eina skausmas per mane...
Dingo, dingo tam žmoguje viltis!
Aš sau sėdžiu sau ramiai,
Kvėpuoju mintimis, laimingu oru...
Tačiau vis dar nesuprantu,
Kaip ta kruopelytė tebeauga gražiai...
Nusiprausęs suprantu,
Aš pats baisiausias iš visų..
Tačiau atsidūstu...
Stabdyk, nestabdydamas aš ateinu!
